Antanas GAILIUSKai tamsią lapkričio dieną esi paraginamas parašyti į gruodžio Artumą – „gal apie besibaigiančius, gal apie būsimus metus, gal apie Kalėdas“, – pirmiausia pagalvoji, kad dabar tai jau surašysi viską iš širdies. Juk toje širdyje ne vien nuo lapkričio prieblandų prisikaupę visko, ką norėtum išsakyti apokaliptiškai, gal net piktai. Bet pamaži susigriebi, kad Artuma, šiaip ar taip, krikščioniškas žurnalas, kad pats irgi jautiesi šiek tiek krikščionis, gal net šiek tiek katalikas, o katalikui ir apskritai krikščioniui dera laikytis apaštalo suformuluotų trijų pagrindinių principų.
Kadangi, sprendžiant iš viešosios erdvės, Pauliaus laiškus ne per dažniausiai paskaitome, o ir Bažnyčioje, ko gera, ne per atidžiausiai jų skaitomų klausomės, drįstu tuos principus priminti. Apaštalas sako, kad tai yra tikėjimas, viltis ir meilė. Ir dar priduria, kuris jų yra svarbiausias. (Tą svarbiausiąjį, tiesa, dažnai Bažnyčioje cituojame, bet kažkodėl tik per Santuokas, šitaip apaštalo ištarmę neretai paversdami salsvoku laimės ir gerovės palinkėjimu.)
Tie, kurie jaučiamės esą šiek tiek krikščionys, lyg ir turėtume manyti, kad visi šie trys dalykai yra ne mūsų nuopelnas, bet dovanos, kurias gavę turėtume dėkoti, o negavę – jų melsti. Tiesą sakant, jų melsti turėtume net tada, kai esame jų gavę – juk neturime daiktinių įrodymų, kad gavome jų tikrai pakankamai.
Štai, pavyzdžiui, tie, kurie laikome save katalikais, lyg ir tikime, kad per popiežiaus rinkimus veikia Šventoji Dvasia. Iš kur tada randasi viešas murmėjimas, kad konklava išrinko ne tą? Ar tikrai manome, kad viską žinome geriau net už patį Viešpatį? O jei manome, kad popiežiaus rinkimai yra tiesiog tokie patys, kaip mūsų žemiškoji demokratija, kai sugebame išsirinkti ką nors, kuo paskui galėsime piktintis, tai kas tada yra mūsų tikėjimas? Juk tikėti reiškia pripažinti, kad esama dalykų, kurių mums neduota suprasti. Kuris mūsų išdrįs pasakyti, kad pažino Dievą?
Apie viltį verčiau nė nekalbėti. Kad ir kiek kartais piktintumės žiniasklaida, kurioje nevilties pranašų balsai tiesiog dominuoja, vis tiek, pamėginę būti sąžiningi su pačiais savimi, širdies gilumoje turėsime sutikti, kad ir mums kur kas labiau maga sužinoti ne apie gerus dalykus, bet apie negandas ir nelaimes. Ir jau, ko gera, nieko nėra saldžiau, kaip patirti žinių apie svetimas nuodėmes.
Bet, ko gera, labiausiai ne kas su trečiąja, su svarbiausiąja dovana. Nėra ko čia nė kalbėti apie pasaulį, kuriame neapykantos šiandien susitvenkę tiek, kad užtektų ir keliems šimtmečiams. Kalbėkime apie mus, apie tuos, kurie jaučiamės ar juolab skelbiamės krikščionimis ir katalikais. Neatsimenu, kada savo gyvenime esu matęs tiek baksnojimo pirštu į tikrą ar tariamą krislą brolio akyje, net neskanu matyti, kaip tarp mūsų randasi tokių, kurie, regis, tik ir tyko už krūmų, ar kur nors nepasirodys kokia erezija. Atrodo, kad po trisdešimties atgautos nepriklausomybės metų per Seimo rinkimus turėsime partiją (gal net ne vieną), tvirtinančią, kad tik ji viena žino, kas yra tikras krikščionis ir patriotas. Ir galinčią parodyti mums tuos, kurie tokie nėra.
Agresijos šaknis dažniausiai yra baimė. Galiu tik numanyti, ko bijosi žmonės, pasiryžę žūtbūtinai gintis nuo visų, kurie nėra jų baimės apimti. Pačia abstrakčiausia prasme tai yra pasaulio baimė. Tos baimės turime juk visi ir jos neturėtume gėdytis. Kasdien mus visus užgriūva pernelyg daug ir tikrai nelemtų, ir tiesiog naujų ir nepažįstamų dalykų, o nepažįstami dalykai mums, aišku, irgi įtartini. Bet jei jaučiamės esą bent šiek tiek krikščionys, turime Tą, kuris rodo mums kelią iš baimės aklavietės.
Psalmininkas gieda apie keliavimą tamsiausiuoju slėniu ir apie palydovą, kuris šalia. O tamsiausiąją gruodžio naktį švęsime žinią, kad turime į ką kreiptis, kai pristingame tikėjimo, vilties ir meilės.
