Jess Zoerb / unsplash.com nuotrauka
Dr. Gintautas Vaitoška
Ką apie skaistumą reikia kalbėti vaikams? Labai trumpai atsakant į šį klausimą – nieko. Matome tyras vaiko akis, mūsų puikiosios barokinės šventovės pilnos angelų, vaizduojamų kaip kūdikiai, o vaiko šypsenos giedrumo suaugusysis nepasiekia – nebent tik koks šventasis. Tačiau ir vaikystėje gimties galia kartais reiškiasi neharmoningai. Ar tai paneigia vaikystės skaistumą?
Vaiko nekaltumas pranyksta tik sulaukus amžiaus, nuo kurio jis gali naudotis proto galiomis (7 metų ir daugiau). Iki tol blogi jo veiksmai nereiškia nuodėmės, tik žmogiškos prigimties silpnumą. Dar šventasis Augustinas Išpažinimuose griežtai rašė apie kūdikio pavydą kitam kūdikiui ir savo paties įniršį ant suaugusiųjų, kurie nesuprasdavo jo, dar kalbėti negalinčio vaiko, norų (savo elgesį kūdikystėje šventasis rekonstruoja iš artimųjų pasakojimų ir kitų kūdikių stebėjimo). Tėvų užduotis – padėti vaikeliui augti, išsivaduoti iš savo paties emocijų nelaisvės. Į ją pakliuvusio vaiko pyktis, riksmai ir reikalavimai vaikystės grožį temdo tik laikinai.
Masturbacija
Kaip rašėme praeitame skyriuje, Sigmundas Freudas laikė šį įprotį normaliu iki vaikui sulaukiant maždaug šešerių metų. Tokia psichoanalizės kūrėjo nuomonė nebuvo pagrįsta moksliniais tyrimais. Ji kilo iš požiūrio, jog seksualinis pasitenkinimas yra svarbiausias kiekvieno žmogaus, taip pat ir vaiko, troškimas. Tačiau praktika rodo, jog masturbacijos įprotis yra susijęs su nerimo išveikimu. Vaikas gali atrasti, kad gimties organų dirginimas sukelia malonumą ir padeda jam pabėgti nuo jį supančios neramios realybės.
Taip teigia ne tik krikščioniškų pažiūrų psichikos sveikatos specialistai – tokie kaip Paulas C. Vitzas ar Frederickas von Gagernas – bet ir vienas svarbiausių autoritetų psichoanalizės istorijoje Heinzas Kohutas bei garsi mūsų dienų psichoterapeutė Nancy McWilliams. Ir net prieštaringasis Freudas Trijose esė pastebi, jog seksualumą stimuliuoja neigiamos emocijos (ir netgi smegenų nuovargis, kurį minėjome kalbėdami apie „mentalinį persivalgymą“ ir „skrolinimą“ šio ciklo 6 skyriuje). Masturbacijos įprotį Kohutas sieja su vaiką traumuojančiais patyrimais arba apleistumo jausmu, o McWilliams rašo apie „nerimo seksualizaciją“.
Kaip vaikui padėti?
„Užtikus“ vaiką save stimuliuojantį, svarbu reaguoti ramiai. Audringa tėvų reakcija tik sustiprintų berniuko ar mergaitės baimę, kuri yra svarbiausia šio įpročio priežastis. Tačiau savo vaikų neužmiršęs tėtis ar mama taip pat pastebės, kada vaikas artėja prie tokių veiksmų: liečia ar kitaip stimuliuoja gimties organus, „nugrimzta“ į save. Masturbacija tradiciškai vadinta „vienatvės yda“. Tad patariama vaiką prablaškyti – pakelti, žaismingai pajudinti ir pasakyti, kad „intymių kūno vietų“ dirginti negalima panašiai kaip kišti pirštuko į nosį ar kramtyti nagų.
Kaip matome, čia iškyla ir gimties organų pavadinimo klausimas: nemažai autoritetų – pavyzdžiui Gregas Popcakas, kurio knyga Ar gandras atnešė, ar kopūstuose radom? yra išversta į lietuvių kalbą – siūlo juos vadinti anatomijos terminais jau vien dėl to, kad vaikas vėliau mokykloje nebūtų gėdinamas dėl savo „savito“ žodyno. Teko ir šių žodžių autoriui apie tai rašyti knygoje Kas iš vaikų pagrobė gandrą? Nesileidžiant į šio klausimo subtilybes – tokias kaip diskretiškumo gimties srityje temą – galima pasakyti, kad „vaikiški“ ir įvairiose šeimose skirtingi gimties organų pavadinimai nebūtinai yra blogas dalykas. Tačiau vaikui augant, verta jį ar ją supažindinti ir su anatominiais terminais. Lietuvių kalboje galima vartoti ir mažybines jų formas.
Galbūt verta skolintis angliškas formuluotes „privačios“ arba „intymios“ kūno dalys ar vietos, paaiškinus, ką „privatumas“ ar „intymumas“ reiškia. Gimties organų intymumo klausimu mes galime sutarti su šiaip jau prastomis „seksualinio švietimo“ rekomendacijomis. Seksualinio išnaudojimo prevencijos dėlei jose patariama vaikams pabrėžti, kad šias jų kūno dalis gali matyti tik tėveliai arba gydytojai. Tačiau su „švietėjais“ nesutarsime „žaidimo daktarais“ klausimu. Nes kitąkart atsitinka ir taip, kad penkiametis berniukas liečia to paties amžiaus mergaitės intymias vietas ir ją emociškai bei fiziškai traumuoja. Nors tokie atvejai nėra ypač dažni, visgi reikėtų vaikams padėti tokių nevykusių žaidimų išvengti.
Neteisinga būtų rūsčiai ant vaikų, nutarusių kuriam laikui tapti „medikais“, rėkti. Tačiau kai kada gali prireikti neįkyrios priežiūros ir žaidimo krypties pakeitimo. Pastebėti, kada atmosfera savotiškai ima „kaisti“ ir tampa neskaisti. Žmogaus prigimtis turi savo silpnesnes vietas. Žinoma, tai nereiškia, kad Sigmundas Freudas buvo teisus sakydamas, kad vaikai yra „polimorfiškai iškrypę“. Jei patys tėveliai nėra kaip nors apsiblausę dėl „ekranų“ ar vyno, mažųjų žaidimai gali būti linksmi ir šviesūs.
Jei savęs lietimas yra tapęs įpročiu
Pradėkime nuo atvejo, kai masturbaciją tėvai pastebi pirmą kartą. Štai šešerių metų mergaitė pradėjo save, kaip ji sakė tėveliams, „masažuoti“ trindama tarpvietę į fotelio porankį. Toliau kalbantis ėmė aiškėti, kad jos nuotaika jau kurį laiką buvo prislėgta dėl sunkios močiutės ligos. O gal dar labiau dėl to, kad jos mama skaudžiai išgyveno artėjančią savo mamos mirtį ir dukrelę emociškai gerokai primiršo. Mergaitė nustojo ieškoti užsimiršimo tokiu būdu tik tada, kai mama „atsiminė“ turinti ir dukrą.
Neretai padėti vaikui nėra taip paprasta. Nerimauti jis gali dėl daug ko: savijautos mokykloje, santykių su draugais kieme, dėl tėčio ir mamos barnių, o juo labiau dėl skyrybų... Tada trumpo dėmesio nukreipimo ir prablaškymo neužteks. Kad padėtų vaikui emociškai bręsti, tėvams šiandien tam tikra prasme reikia ir patiems tapti šiek tiek „psichologais“. Vertas dėmesio žymaus komunikacijos eksperto Thomaso Gordono patarimas dienos pabaigoje paklausti vaiko, kokia buvo jo nuotaika šiandien. „Ar buvai linksmas mokykloje?“ „Su kokiu draugu tau labiausiai patiko bendrauti?“ „Kuri pamoka tau buvo sunkiausia?“ „Kuris mokytojas labiausiai patiko?“ „Kaip mes šiandien tarpusavyje bendravome?“ Tokie klausimai gali padėti įvykdyti šventojo Jono Bosko patarimą tėvams ne tik savo vaiką mylėti – kas gi nemyli? – bet ir jo paklausti, ar jaučiasi mylimas.
Galbūt vaiko nuotaika aiškės ir per vakarinę maldą – iš to, ko jis prašo, už ką atsiprašo ir kokia jo veido išraiška. Jau pats jausmo įvardijimas yra „terapinis“ veiksmas – vaikas pasijaučia matomas ir suprastas. Taip pat ir patarimas – jei ne per daug skubiai išsakomas ir duodamas tik išsamiai bei giliai pasikalbėjus – gali padėti jaunajam žmogui atrasti būdus, kaip pasipriešinti kokiam nors nepagarbiam elgesiui mokykloje, išlaikyti savigarbą neprisidedant prie iniciatyvos parūkyti arba pažiūrėti „ką nors“ telefone ir pan. Į Jėzaus sekimą įeina ir malda už „priešus“ ir paklydėlius (o pirmieji visada bus paklydę). Klausimą „Ką Jėzus darytų?“ primena tarp JAV krikščionių jaunimo išpopuliarėjusios WWJD (What would Jesus do?) apyrankės. Atsakymo į jį reikėtų ieškoti kartu su vaiku, nesitenkinant tėvelio pamokymu ar pamokslu.
Verta pripažinti, kad nė vienas iš mūsų nėra visagalis (tokiu norėjo tapti tik vienas Dievo kūrinys ir žinome, kuo jam baigėsi...). Neramioje emocinėje aplinkoje gyvenančiam berniukui ar mergaitei gali gražiai padėti vaikų psichoterapija. Ji bent kol kas yra laisvesnė nuo antropologinių, iš esmės, freudinių klaidų nei pagalba suaugusiems ir gali būti labai vertinga atkuriant atžalos emocinę pusiausvyrą. Situacija būtų sudėtingesnė, jei išryškėtų daugiau vaiko savijautos problemų – tarkime, noras tapti kitos gimties, kas dabar Lietuvoje vis dažniau pasitaiko. Detaliau šio klausimo čia nenagrinėsime, tik pasakysime, kad tokiu atveju verta išsiaiškinti, kokios yra specialisto pažiūros šiuo klausimu (apie galimą taktiką pamačius panašius dukros ar sūnaus sielos judesius čia rašantysis kalba Marijos radijo laidų cikle Gyvybės medis, kurį galima rasti radijo svetainėje).
Veikia ir eroso alsavimas namuose...
Kaip ir mes visi, vaikas yra gimtinė būtybė. Berniuko organizme jau vadinamo „infantilinio puberteto“ metu kūdikystėje randama aukšta testosterono koncentracija. Mergaičių organizme tuo metu kinta estrogenų koncentracija. Meilės klausimai vaikams yra įdomūs kaip ir mums patiems. „Bagdado gražuolės“, savo įspūdingus biustus pabrėžiančios animacinių filmukų „supermoterys“ (ir netgi Disnėjaus undinėlės...) gali dirginti vaiko vaizduotę. Tokią produkciją kuriantys dėdės projektuoja savo „libidinius“ troškimus į panašius vaikams skirtus vaizdinius ir taip gali juos sužadinti jaunose sielose (ir iš tokios produkcijos gerai uždirbti...).
Šalia vaikiškos produkcijos veiks ir tėvelių žiūrimas turinys. Greičiausiai, ir kaip jie gyvena, ar neseka Tobito knygoje aprašytu Saros septynių jaunikių keliu, apie kurį dar kalbėsime. Labai trumpai sakant, kontracepcijos naudojimas kuria tai, ką žymus psichoanalitikas Erichas Frommas vadina orgiastiniu santuokos supratimu. Taip pat verta atkreipti dėmesį į vaiko reakciją į tėvų apsinuoginimą. Riba tarp „natūralumo“ ir gėdos jausmo yra subtili, verta ją pajausti. Kartais vaikas ramiai reaguoja į maudymąsi pirtyje, kurioje visa šeima nuoga, o kitąkart tai jam gali būti nesmagu. Tas pats Freudas rašė vienam savo kolegai, kokį nelengvą įspūdį jam padarė vaikystėje pamatyta nuoga jo motina. O ką jau bekalbėti apie vienos Vilniaus mokyklos antrokų, kurie kartą autobuse buvo užtikti žiūrintys pornografijos vaizdus draugo telefone, patyrimus... Tyrėjai pastebi, jog pornografija vaikui kelia pasibjaurėjimą ir kartu jį masina. Dėl dar nestipraus prefrontalinės smegenų žievės, kuri stabdo emocinius impulsus, veikimo vaikas gali lengvai slysti į priklausomybės nuo pornografijos ir kompulsyvios masturbacijos pakalnę.
Tad vaiko skaistumą veikia tie patys du faktoriai, galiojantys ir suaugusiajam: vaizduotės tyrumas ir nerimastinga nuotaika. Vaiko skaistumą reikia puoselėti abiejose srityse.
Projektą iš dalies finansuoja
