Svarbiausia Bažnyčios misija – skelbti Gerąją Naujieną šių dienų pasauliui. Skelbti žmogui, kuris brangina savo laisvę. Skelbti visuomenei, kurioje katalikų tikėjimas nebėra bendras paveldas. Visuomenei, kurioje, deja, Bažnyčia yra praradusi daugelio pasitikėjimą, patikimumą, kur žmonės mato, kad skelbėjų gyvenimas neatitinka žinios, kurią jie siunčia pasauliui, ir tuo piktinasi.
Gražūs paraginimai ir bendros deklaracijos nepasiekia žmonių širdžių, jų laisvės, jų sąžinės, nes žmonėms reikia liudytojų, o ne skelbėjų. Jie nori matyti Evangeliją mūsų visų – vyskupų, kunigų, vienuolių, pasauliečių – gyvenime.
Bažnyčia, siekdama atlikti savo misiją, turi pasinaudoti visomis komunikacijos priemonėmis, socialiniais tinklais, kurie šiandien taip labai yra išsiplėtoję, daro įtaką ir formuoja daugelio žmonių pasaulėžiūrą ir nuomonę. Spauda turi drąsiai, bet ir atsakingai skelbti tiesą, siekdama dialogo su šių dienų kultūra, gerbdama kiekvieną žmogų, įsiklausydama į jo nuomonę net tuomet, kai kitaip yra mąstoma.
Katalikų spauda yra be galo reikalinga, kad drąsiai, objektyviai ir atsakingai pristatytų Visuotinės ir vietinės Bažnyčios įvykius. Iškilus problemoms, spauda skatintų visų įsitraukimą ir suteiktų galimybę pasisakyti tiems, kuriems tos problemos rūpi arba tiesiogiai liečia jų gyvenimą. Džiaugiuosi, kad Artuma nevengia dialogo su įvairiai mąstančiais žmonėmis.
Labai svarbu, kad tikintieji ir ieškantieji Dievo rastų erdvę, kurioje galėtų laisvai pasisakyti ir klausti net ir nepatogių klausimų. Bažnyčia turi įsiklausyti į kiekvieną žmogų, kuris ieško tiesos. Jeigu Bažnyčia užsidarys tik bendraminčių ratelyje, ji virs sekta. Negalima nutylėti ir ignoruoti skausmingų faktų, bet reikia ieškoti tinkamų sprendimų tiesoje.
Popiežius Pranciškus kviečia Visuotinę Bažnyčią eiti Sinodiniu keliu. Tai galioja ir mūsų vietinei Bažnyčiai Lietuvoje. Įsiklausymas į visų nuomones, bendradarbiavimas tarp pasauliečių ir dvasininkų, atsisakant klerikalizmo pagundos, t. y. piktnaudžiavimo dvasiniu autoritetu, prieš ką taip stipriai pasisako popiežius.
Visiems mums reikia išgyventi pastoracinį ir misionierišką atsivertimą (Vyskupų sinodo Laiškas Dievo tautai), kad sugebėtume išgirsti Dievo Dvasią, kalbančią kitų lūpomis. Gal ir sunku mums priimti kai kurių nuomonę, bet būtina įsiklausyti ir suprasti, kodėl žmogus taip kalba, kas jam skauda, ir kartu surasti, kaip keliauti drauge.
Kalbant apie seksualinio piktnaudžiavimo nusikaltimus, tai tiesa ir teisingumas reikalauja atverti tą pūliuojančią žaizdą, išgirsti ir atjausti aukas, joms padėti ir bausti nusikaltėlius. Būtina užkirsti kelią tokiems baisiems nusikaltimams. Manau, kad siūlymas sudaryti nuo Bažnyčios nepriklausomą, bet jos laiminamą kompetentingų žmonių komisiją, į kurią galėtų kreiptis nukentėję nuo dvasininkų piktnaudžiavimo asmenys, būtų teisingas žingsnis. Gerai, kad ir mūsų žiniasklaida išdrįsta apie tai viešai kalbėti ir padėti surasti teisingus sprendimus. Tik tiesa padarys mus laisvus (Jn 8, 31).
