Dr. Nijolė Liobikienė
Tęsinys. Pradžia 2021 m. sausio Artumoje
Ar smurtinis elgesys poroje gali būti kaip nors pateisinamas? Ar santykiai nenusidažo rožine spalva, kai į juos žiūrime pro rožinius akinius? Kas gali padėti įvertinti realią situaciją? Tęsiame temą apie smurtą ir jo dinamiką šeimoje.
Smurtas lygu meilė?
Lygiavertiškumas, pagarba vienas kitam yra poros bendravimo pagrindas. Kalbuosi su jauna, gražia, intelektualia studente. Pasiteirauju, kokie jos ateities planai, kaip sekasi bendrauti su draugu. Merginos veidas pasikeičia, ji nuliūsta, nutyla, akyse pasirodo ašaros. Paprašyta papasakoja: „Draugaujame jau keleri metai, pradėjome kalbėti apie vestuves, bet aš nežinau... Atrodo, kad jis mane labai myli, ir aš jį, tačiau blogai jaučiuosi... Aš bijau ką nors pasakyti ar ką nors padaryti, nes esu nuolat kritikuojama. Jis sako, kad mane labai myli, tačiau visai negirdi mano prašymo, ignoruoja mano norus, nuomonę. Jis jau dabar suplanavo mūsų gyvenimą – nutarė, kad aš nedirbsiu pagal specialybę, pasakė, kad jis uždirbs pinigų, o iš meilės man jis leis būti namie „ponia“ ir auginti vaikus. Dar jis labai supyksta, jei aš susitinku su draugėmis ar noriu aplankyti savo tėvus. Dabar pradėjo kritikuoti mano aprangą ir šukuoseną. Aš jį myliu, bet ir bijau...“
„Pagerės“ po santuokos?
Naivu tikėtis, kad „po santuokos viskas pagerės.Jis / ji pasikeis“. Deja, dar dažnai pasitaiko, kai taip galvojama.Tokie stebuklai įvyksta ypač retai, dažniausiai situacija tik blogėja. Vienas grėsmingiausių ženklų, kad tarpasmeniniai santykiai yra įtempti ir smurtiniai, tai atsiradusi baimė kalbėti, pasakyti, paprašyti, išreikšti savo nuomonę. Esant tokiai situacijai, reikėtų gerai pagalvoti ir bendravimą nutraukti. Jei pastebima ar pajuntama, kad jis / ji savinasi kitą, elgiasi taip, tarsi būtum jo nuosavybė, neatsižvelgia į prašymus, nebent tai būtų jam / jai naudinga, stengiasi atriboti nuo draugų ir artimųjų, kontroliuoja visose srityse, greitai įsižeidžia ir visuomet dėl to kaltina kitą, nuolat kritikuoja net ir kitų asmenų akivaizdoje, laido užgaulias užuominas, kartais užgauna fiziškai tarsi juokaudamas ir neatsiprašo, reikia reaguoti ir gerai pagalvoti, ar tęsti bendravimą.
Susituokus išryškėja ir vis stiprėja polinkis valdyti, kuriuo pagrįstas nelygiavertis bendravimas tarp suaugusiųjų šeimoje. Todėl vienas atsiduria vaiko vaidmenyje, kitas yra viską galintis, viską mokantis, viską gebantis ir geriausiai viską žinantis. Tačiau toks bendravimas yra smurto šauklys, nes atsiranda poreikis valdančiajam taikyti bausmes valdomajam už „kvailumą, neūkiškumą, nesupratingumą“ir pan. Smurtautojas stengiasi apriboti kontaktus su kitais, net artimaisiais, kontroliuoja ekonomiškai, gąsdina atimti vaikus, tyčiojasi, naikina kitam mielus daiktus ar gyvūnėlius. Fizinės agresijos atvejais ieškoma pasiteisinimų. Pradžioje smurtautojas greitai atsiprašo ir prisipažįsta netinkamai pasielgęs: „Aš tau sudaviau, atsiprašau, susitaikykime.“ Prasideda medaus laikotarpis – smurtautojas dovanoja aukai dovanų, yra labai malonus ir dėmesingas. Smurtas kartojasi, dabar smurtautojas atsiprašinėja, bet tuo pat metu kaltina auką „taip, aš pasielgiau blogai, bet tu mane išvedei iš kantrybės savo kvailumu, išlaidumu“ ar dar kuo nors. Medaus laikotarpis trumpėja, smurtas kartojasi, stiprėja, jau nėra atsiprašymo, o kaltinimai auga: „Tu dėl visko kaltas(-a).“
Šeimos gyvenime smurtas gali pasireikšti ir seksualiniuose santykiuose. Popiežius Pranciškus įsakmiai pabrėžia: „Svarbu atmesti bet kurią seksualinio paklusnumo formą“. Ją krikščioniškoje šeimoje bandoma pateisinti sutuoktinių pareiga. Kalbėdamas apie sutuoktinių bendravimą, Pranciškus cituoja šv. Joną Paulių II: Meilė nesiderina su jokiu klusnumu, numatančiu moteriai vyro tarnaitės ar vergės vaidmenį <...>. Bendruomenė arba susivienijimas, kurie turi būti santuokos motyvas, tikrove tampa per abipusį dovanojimąsi, kuris yra paklusimas vienas kitam. Todėl taip sakoma, kad „vyras turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus“ (AL, 156).
Pasipriešinti nedelsiant
Pagal mainų teoriją, smurtas vyrauja ten, kur jis naudingas ir aukai, ir smurtautojui. Auka gali jaustis heroje, nes „kitas ar kita negalėtų taip gyventi, o aš viską ištveriu“, arba patiki tuo, ką smurtautojas įteigia: „Aš niekam tikęs(-usi), be jos / jo esu niekas.“ Jis vadina save gelbėtoju, tarsi be jo / jos negalėtų išgyventi nė dienos.
Kartais tokios poros nugyvena visą gyvenimą, tačiau pakenkia vaikams. Vaikų savigarba mažėja, jie mokosi aukos ir smurtautojo vaidmenų, kuriuos bus linkę perkelti į savo šeimas. Todėl pastebint ir nujaučiant, kad santykiai tarp sutuoktinių tampa smurtiniai, atsiradus netgi fizinės prievartos požymių, būtina nedelsiant tam užkirsti kelią. Kuo anksčiau pastebėsite smurtinį elgesį ir jam pasipriešinsite, tuo rezultatai bus geresni.
• Įvardykite savo sutuoktiniui, kad toks jo / jos elgesys jums nepriimtinas. Aiškiai pasakykite, kokio elgesio tikitės.
• Smurtui įsigalėjus, atsiranda baimės jausmas, todėl būtina kreiptis pagalbos.
• Smurtautojas bando įrodyti jūsų kaltes. Nepriimkite to automatiškai. Gerai pagalvokite, ar tikrai esate kalti.
• Neleiskite, kad reikštųsi nors ir mažiausia fizinė ar seksualinė prievarta. Jei nepasipriešinsite pradžioje, smurto tik daugės. Fizinis smurtas prasideda nuo pastūmimo, pliaukštelėjimo, smūgio į veidą ir baigiasi sužalojimu arba nužudymu.
• Nepriimkite smurtautojo pažadų, kad tai paskutinis kartas. Auka turi ne tik pasakyti, kad daugiau to netoleruos, bet ir laikytis žodžio. Smurtautojas turi įrodyti, kad yra pasirengęs keistis ne žodžiais, bet savo elgesiu; pavyzdžiui, pradėti lankyti nesmurtinio elgesio mokymosi programą, narkologo ar psichologo konsultacijas ir pan.
Ugdykime savo asmenybę naudodamiesi kitų pagalba, tobulinkime savo dvasinį gyvenimą ir mokykimės nesmurtinio, nuoširdaus, atviro dialogo su kitais. Atleisti – tai nereiškia susitaikyti ir priimti prievartinį elgesį. Tikras atleidimas yra pagalba smurtautojui savo elgesį keisti.
