Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Spalio intencija: „Melskimės, kad kiekvienas pakrikštytasis įsitrauktų į evangelizacijos darbą ir atsiduotų misijai liudydamas Evangelija paženklintą gyvenimą.“
Ir kunigai, ir žmonės yra dalyvavę daugybėje krikštų bei krikštynų, nekalbant apie savo pačių Krikštą, kurio beveik niekas neatsimena. Tačiau tais metais Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios Velyknaktis – tikriausiai virtinė suaugusiųjų krikštų ir kitose bažnyčiose – palieka nenykstamą įspūdį. Rengėsi devyni asmenys, nuo 18 metų vyruko iki 55 metų močiutės.
Pats vakaras sudėtingas. Nesant bažnyčioje krikštyklos ir norint, kad visi galėtų „jausti“ ir matyti, talkininkai sudarė sąlygas: pasiskolino mažų vaikų pripučiamą baseinėlį, apdėjo augalų lapais, kad panašėtų į gilesnį šulinį, paruošė ąsotį vandeniui. Ir štai, tarp žmonių ir presbiterijos ryški senoviška krikštykla. Plati, nes bus pilamas visas ąsotis gaivinančio vandens ant kiekvieno, kuris įvesdinamas į Bažnyčios bendruomenę Kristuje. Kunigėlis irgi pasiruošęs, žinodamas, kad teks daug vandens pilti ir, ko gero, atsitiktinai prisemti savo ir tikinčiųjų batelius.
„Marija, aš tave krikštiju vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Keičiasi vardai, bet judesys tas pats – dosniai pilamas vanduo, kaip ir dosni Viešpaties malonė tiems, kurie Juo pasitiki. Taip visiems devyniems. Kiekvienas dosniai patepamas aliejumi, išreiškiančiu Šventosios Dvasios dovanas. Tada visa bažnyčia su degančiomis žvakutėmis rankose atnaujina Krikšto pažadus, šį kartą kiek ilgesniais sakinėliais, įskaitant apie patarnavimą kitiems, vienybę tikinčioje šeimoje, taikdarystę ir teisingumą, rūpinimąsi šventraštine našle, našlaičiu ir svetimšaliu, pakeleiviu.
Kunigas labai užsiėmęs, kad apeigos vyktų sklandžiai, aiškiai, suprantamai, kad nieko neužmirštų, vardų nesumaišytų. Po kelių dienų bendruomenės nariai atneša nuotraukų, kuriose, lyg užsakyta, aiškiai matomi suaugusiųjų veidai ir akys, tiesiog švytintys, lyg Dievo palietimą savo sieloje būtų pajutę. Neišdildomas įspūdis. Visi žinome, kas toliau vyksta, galima sakyti, „klasika“: kitą sekmadienį Marija atsiveda savo draugę į bažnyčią. Devyniolikmetė išgirdo žodžius arba ir be jų suprato: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją, eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones krikštydami juos...“ (Mk 16, 15; Mt 28, 19).
Kai pamaldoms renkami skaitytojai, laisvai ir tiesiai atsistoja lyg sakydama: „Štai aš, siųsk mane.“ Kas talkins socialinėje veikloje? Dalyvaukime Alfa kurse, rekolekcijose; bus įdomus pokalbis ir filmukas apie misijas; pertvarkysime zakristiją; Caritas ieško savanorių; padėtumėt dalyti Komuniją?.. Darbe ar mokykloje, universitete, parduotuvėje ir restorane, autobuse ar poliklinikoje – viskas atrodo kitaip. Čia Dievo mylimi žmonės, malonūs ar ne, pašaukti atsiduoti gyvenimui, džiaugtis, nešioti šviesią viltį ir tamsmetį, ir paukščiams čiulbant. Krikštyti, sutvirtinti, Gyvuoju Žodžiu, Gyvąja Duona maitinti, asmeniškai pašaukti ir įgalinti.
O likusį metų laiką kartkartėmis atnaujina Krikšto pažadus vaikelių krikštynose, ypač pritaikytose pamaldose ir ateinančių metų Velyknaktį drąsiai, tiesiai, su šviesa rankose ir širdyse.
