Šešupė prie Lūginės. Vido Venslovaičio nuotrauka
Sesuo Gražina Dapšauskytė FPS
Koks galėtų ir turėtų būti mūsų poilsis, kad atsigaivintume, sustiprintume ne tik kūną, bet ir tikėjimą, atrastume gyvenimo džiaugsmą? Palaimintasis Jurgis Matulaitis turi mums ką pasakyti.
Liepos pradžioje Marijampolė sulaukia maldininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Atkeliauja automobiliais, autobusais arba pėsčiomis (kaip, pvz., piligrimai iš Sokulkos Lenkijoje), ar lietus lyja, ar saulė kepina. Baltosios bazilikos varpai kviečia į maldą, o jos skliautais skamba giesmė „Palaimintas Jurgi, Bažnyčios vadove“. Poilsis nuo kasdienių darbų prie palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio, kurį šv. Jonas Paulius II pavadino „žmogumi pagal Dievo širdį“. Proga nuvykti atokvėpio į Jurgučio tėviškę Lūginėje ir pailsinti savo žvilgsnį ant Šešupės kranto...
Dažnai esame taip užsiėmę darbais, įvairiomis veiklomis, kad tikros atostogos ir bent kiek ilgesnis poilsis atrodo kaip prabanga. Ar iš tiesų daugiau padarome, dirbdami be atvangos, ar esame laimingesni? O gal, tėvo Jurgio žodžiais, tai yra tik „darbštus tinginiavimas“? Įmanomas ir darbštus tinginiavimas: nesibaigiantys susitikimai, nuolatinis paviršutiniškas romanų ar laikraščių skaitymas, tušti pokalbiai, plepalai, politikavimas, išsibarstymas tarp galybės darbų, mėtymasis šen ir ten. ..
Regis, ką gi čia palaimintasis Jurgis Matulaitis gali pasakyti apie poilsį?! Juk jo Užrašuose nuolat kartojasi mintys apie uolumą, veiklumą: Turime pasižymėti veiklumu. Kas nieko neveikia, jau tuo pat blogai daro: nieko neveikdamas laiką praranda, jėgas eikvoja ir genda pats. Ir štai jo pasiryžimai: Pasiketinu šį ateinantį mėnesį: dienos tvarką geriau užlaikant ir geriau savo laiką sutvarkant. Vėl: Sunaudoti kuo geriausiai laikas, kad nesustojus veltui nė valandėlės, ypač saugotis nereikalingų mąstymų apie pašalinius daiktus ir reikalus, kurie atitrauktų nuo to darbo, kokį toje valandoje dirbu. Kiekvieną laiko valandėlę branginti. Naudoti kuo geriausiai laiką, nė valandžiukės neprastojant. Ir dar: Išskyrus poilsius, rūpintis kiekvieną laiko valandėlę kuo tinkamiausiai suvartoti – maldai ar darbui.
Betgi tėvas Jurgis, stebėdamas gyvenimą, gerai suprato žmogaus prigimtį. Kad žmogus galėtų vaisingai darbuotis, jam reikia poilsio. Juk jėgoms apsilpnėjus, žmogus negalės tinkamai darbuotis, bent ne taip gerai. Darbas ir poilsis yra svarbūs ir mūsų kūnui, ir mūsų dvasiai. Su kūnu reikia mokėti protingai apsieiti, kad jis būtų palankus įrankis sielos rankose. Turi žiūrėti į savo kūną kaip į Viešpaties Dievo nuosavybę, už kurios valdymą ir suvartojimą turės duoti apyskaitą. Taigi reikia žiūrėti, kad be reikalo sveikata nesumažėtų, neapsilptų. Reikia kūnas tinkamai mylėti ir apskritai jo sveikatą branginti. Taigi kūnui susirgus, reikia rūpintis jis išgydyti, kad vėl galėtume Dievui tarnauti ir iš visų jėgų dirbti dėl Jo didesnės garbės.
Laiškuose savo bičiuliui vyskupui Pranciškui P. Būčiui vis primena, kad rūpintųsi savo sveikata: Brolau, pasilsėk gerokai nors dabar, nes žinai, koki darbai mūs laukia. Saugok savo sveikatą; nesiimk ant savęs tiek daug darbų. Priminimas ne tik Būčiui, bet ir mums: Brangink, Brolau, sveikatą; ji mums labai reikalinga. Atmink, mielas Brolau, kad Tavo sveikata labai mums brangi ir reikalinga.
Ir kartu prašymas pasirūpinti tais, už kuriuos Būčys atsakingas: Pasilsėk, Brolau; prižiūrėk, kad ir kiti pasilsėtų. Albiną prižiūrėk, išvaryk pasivaikščiot, gal per mažai miega. Tegu gerai pasiilsi Konstantinas. Kun. Totoraitis labai sumenkėjęs, prižiūrėk jį, kad sveikatos savo nesunaikintų, taip pat į kai kurių broliukų sveikatą reikia atsižvelgti.
Juk nuo to, ar mes pavargę, ar pailsėję, priklauso ne tik tai, kaip atliekame savo darbus bei pareigas, bet ir mūsų santykiai su kitais ir tai, kaip žiūrime į save pačius.
Tėvas Jurgis labai daug dirbdavo, rasdavo laiko dalyvauti jaunimo ir jo auklėtojų iškilmėse, būdamas vyskupu vizituodavo parapijas, priimdavo visus, kas tik pas jį ateidavo... Kaip jis rasdavo laiko poilsiui? Jo atsakymas: Pastovi dienos tvarka – menas padauginti laiko viskam. Reikia tvarkos. Kitaip nyksta laikas. O tvarka viskam laiko suranda. Tvarka – ne nelaisvė, bet atspirtis ir palaikymas. Gal ir mums nuo to reikia pradėti – turėti pastovią dienos tvarką? O pirmiausia visame kame pirmiausia reikia atsižvelgti į tikslą, į dalyko esmę.
Koks mano gyvenimo tikslas? Yra filmas, pavadintas „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“ Gal ne to siekiame? Kai kada žmogus taip duodasi įsitraukti į tų visokių darbų sūkurį, kad jam pačiam nė kiek laiko nepasilieka. Taip begyvenant, bedirbant, besikarščiuojant, žmogaus dvasia pamažu išsenka, išdžiūsta, išsiblaško ir visiškai susilpnėja. Mūs dvasiai ataušus ir atšalus, nebeturės kuo gyventi ir mūsų uolumas, ir mūsų darbai pamažėli turės apmirti. Taigi pirmoj vietoj visada reikia statyti savęs tobulinimas.
Taigi, gyvenimas yra tiek vertingas, kiek pataiko į tikslą.Poilsis ir atostogos gali būti proga pagalvoti apie savo gyvenimo tikslą. Kai mus taip prispaudžia rūpesčiai, kad po jų našta linkstame ir klumpame, kai mumyse kyla sumaištis, kai apima neviltis, priminkime sau savo tikslą, kad kaip žvilgsnis į žvaigždes jūreiviui, taip mums įsižiūrėjimas dvasioje į tą tikslą teiktų džiaugsmą.
Turėdamas gyvenimo tikslą – Dievo garbę ir sielų išgelbėjimą – palaimintasis to siekė ir savo darbu, ir poilsiu. Būdamas Dvasinės akademijos profesoriumi Peterburge kartu su studentais eidavo pasivaikščioti. Ir Friburge – kartu su naujokyne esančiais broliais. O sekmadieniais bei švenčių dienomis leisdavosi į didesnes išvykas užmiestin. Jis rūpinosi net kasdiene jų mankšta. Bielianuose Jurgis Matulaitis po sunkios dienos eidavo prie netoliese tekančios Vyslos. Būdamas vyskupu Vilniuje po pietų keliaudavo į Gedimino kalną ar Bernardinų sodą. O jeigu oras būdavo netinkamas ilgesniems pasivaikščiojimams, tuomet žingsniuodavo terasoje arba valgomajame. Trinapolyje, vyskupijos ūkyje, turėjo savo kambarį, į kurį atvykdavo pailsėti. Su čia gyvenusiais globojamais vaikais rinkdavo vaisius, uogas, pramogaudavo. 1923 metais išvyko į Kisingeno kurortą Bavarijoje pailsėti ir pasigydyti. To paties ne kartą važiavo į Ciechocinką Lenkijoje. 1926 metais Amerikoje lankė lietuvių parapijas. Po vienų iškilmių nuvyko prie Niagaros krioklių.
Būdamas Romoje su marijonų kongregacijos reikalais, laisvu laiku lankydavo bažnyčias arba, kaip pats rašo, pargrįžęs sėdėjau hotelyje visą dieną, skaičiau ir meldžiausi . Kai vėl lankėsi Romoje jau pasitraukęs iš Vilniaus vyskupijos, sutvarkė visus reikalus ir išvažiavo kelioms dienoms į Fraskatį ir Albaną, paskui į Neapolį. Aplankė kasinėjimų vietas Pompėjoje, užvažiavo ant Vezuvijaus ugnikalnio.
Pal. Jurgis (kairėje) su kunigu Feliksu Kudirka, JAV, 1926 m. vasara.
Poilsis yra proga pasidžiaugti gamta, pasigrožėti kūrinija: Žiūrėdami į kūrinius, turime stebėtis Dievu, Jį mylėti ir garbinti. Turime galimybę patyrinėti save: ar stengiamės pažinti Dievą visų pirma gamtos knygoje? Ar mokame taip žvelgti į pasaulį, kad jame atpažintume Dievo didybę, gerumą, tobulumą? Žvelgdami į kūriniją mokomės kantrybės, kurios pritrūkstame kasdienybėje. Juk augalas lėtai auga, užtat tokia energija jame glūdi, kad gali net per kietą grumstą ar asfalto dangą prasikalti!
Poilsis ir atostogos – tai ir proga atgaivinti dėkingumą. Pastebėkime, kaip Dievas dirba dėl mūsų. Jis rūpinasi mumis per kūrinius, per žmones [...], per savo Bažnyčią. Jei pasvarstysime apie kasdienės duonos gabalėlį ar knygą, kurią dažnai naudojame, pamatysime, kiek prakaito, darbo ir pastangų prireikė patenkinti mūsų poreikius. Ir niekas kitas, tik Dievas taip sutvarko, kad žmonės mums tarnauja. Dieviškoji Apvaizda kiekviename žingsnyje mus saugo, supa nuolatiniu rūpesčiu, nešioja savo rankose kaip švelniausias Tėvas ar Motina.
Tai gali būti laikas tylai (rekolekcijų metu ir ne tik) pastebėti giliausius savo troškimus, nes tyla gimdo genijus ir didžius šventuosius. Plepumas sielą padaro tuščią ir nevaisingą. Toks įėjimas į save veda į tikrą bendrystę, bendravimą su Dievu. Įėjimas į save ir ten susitikimas su Dievu teikia jėgos veikimui.
Poilsio diena su palaimintuoju Jurgiu Matulaičiu. Kodėl ne?! Įsiklausant į jo išmintį, gilias įžvalgas ir prašant jo užtarimo kasdieniuose mūsų rūpesčiuose bei poilsyje.
