Tomas VILUCKAS
Romos popiežius ne tik pamokslauja, bet ir skelbia katechezes, leidžia enciklikas, paraginimus, laiškus, kurie priderina Dievo žodį, Bažnyčios Tradiciją ir mokymą prie šiandienio tikinčiųjų gyvenimo, atliepia į šiuolaikinio pasaulio iššūkius. Nors popiežiaus Pranciškaus pontifikatas pasižymi labiau pastoraciniu nei teologiniu stiliumi, tačiau per penkerius tarnystės metus Šventasis Tėvas jau sukaupė solidžią „bibliografiją“.
Nuo savo pontifikato pradžios popiežius Pranciškus paskelbė tris apaštališkuosius paraginimus – Evangelii gaudium (2013), Amoris laetitia (2016) ir Gaudete et exsultate (2018); taip pat dvi enciklikas – Lumen fidei (2013) ir Laudato si’ (2015). Tais pačiais 2015 m. paskelbta ypatingojo Gailestingumo jubiliejaus bulė Misericordiae vultus. Per penkerius metus popiežius taip pat paskelbė 23 Motu proprio dokumentus, potvarkius, kurių įvairovė apima ekonominius, liturgijos, teisės ir pan. klausimus.
Pirmoji Pranciškaus enciklika Lumen fidei („Tikėjimo šviesa“) skirta tikėjimo dorybei. Šios enciklikos pasirodymo kontekstas – Tikėjimo metai, paskelbti Vatikano II Susirinkimo atidarymo 50 metinių proga. Todėl šio dokumento ašis yra tikėjimo malonės įsišaknijimas bendruomenės – Bažnyčios – gyvenime. Pats Pranciškus šio dokumento įvade teigia, kad encikliką pradėjo rašyti Benediktas XVI, pratęsdamas savo ankstesnėse enciklikose skelbtą mokymą apie dieviškąsias meilės ir vilties dorybes. Popiežius Pranciškus užbaigė pirmtako pradėtą darbą ir jį papildė savu indėliu. Tai vienintelis viešai žinomas Bažnyčios dokumentas, kuris, pasak Pranciškaus, buvo „parašytas keturiomis rankomis“, nors jo autorystė priklauso tik Pranciškui.
Kita jo enciklika „Laudato si’ – apie rūpinimąsi bendraisiais namais“ kviečia apmąstyti, koks turėtų būti krikščioniškas žmogaus santykis su kūrinija, kas yra integralioji ekologija ir ekologinis dvasingumas. Šio dokumento apmatais tapo „Saulės giesmė“, kurią prieš maždaug 800 metų parašė šv. Pranciškus Asyžietis. Enciklika, paskelbta prieš pat Jungtinių Tautų rengtą pasaulinę klimato kaitos konferenciją Paryžiuje, patraukė viso pasaulio dėmesį. Į katalikišką praktiką dokumentas įvedė Pasaulinę maldos už kūriniją dieną, kuri anksčiau egzistavo Konstantinopolio Ortodoksų Bažnyčioje, o nuo šiol kiekvieną rugsėjo 1-ąją minima ir visų katalikų.
Programiniu Pranciškaus pontifikato dokumentu vertėtų laikyti apaštališkąjį paraginimą Evangelii gaudium („Evangelijos džiaugsmas“). Jame 27 kartus cituojamos 2012-ųjų spalį vykusio Vyskupų sinodo, skirto naujajai evangelizacijai, baigiamosios išvados; taip pat dažnai minimas popiežius Paulius VI, o žodis „džiaugsmas“ šiame dokumente pavartotas net 59 kartus. Paraginimas nustebino savo atvirumu aptariant Bažnyčios pastoracines problemas, jame iškelta Bažnyčios atnaujinimo, struktūrinės reformos, visiškai naujų evangelizavimo metodų būtinybė.
Žinoma, kad Pranciškus nemėgsta ilgų pamokslų ir tekstų, tačiau jo apaštališkasis paraginimas Amoris laetitia („Meilės džiaugsmas“) tapo didžiausios apimties dokumentu Katalikų Bažnyčios istorijoje apie santuoką ir šeimą ir kol kas reikšmingiausiu XXI a. Katalikų Bažnyčios dokumentu. Svarbiausia žinia, kurią Pranciškus siekia šiuo paraginimu perduoti pasauliui, – Bažnyčia yra šeimos namai, ir ne tik tvarkingų, pasiaukojančių, pamaldžių, bet ir vargstančių, patiriančių iššūkius, pažeistų santykių šeimų namai. Popiežius su Amoris laetitia brėžia XXI a. katalikiškos šeimos kontūrus, kurių pagrindiniai elementai – gailestingumas, sąžinė, džiaugsmas dėl savo pašaukimo, o santuoka suprantama kaip „dinamiškas procesas“.
Šventojo Tėvo raštija neįsivaizduojama be 2015 m. bulės Misericordiae vultus („Gailestingumo veidas“), kuri ne tik paskelbė ypatingąjį Gailestingumo jubiliejų, bet tapo teologiškai svariu Gailestingumo slėpinio apmąstymu. Šiuo dokumentu Gailestingumo žinia nušviečiama ne kaip teologinė abstrakcija ar dvasingumo srovė, bet konkretus Dievo veiksmas žmogaus link, įpareigojantis mus tokiam pat konkrečiam atsakui savo brolių ir sesių atžvilgiu.
Gaudete et exsultate („Būkite linksmi ir džiūgaukite“) – naujausias, balandžio pradžioje paskelbtas popiežiaus apaštališkasis paraginimas. Tai Pranciškaus kvietimas kiekvienam žmogui išgyventi kasdienybę kaip erdvę džiaugsmingai augti šventumu. Tam tikslui pasiekti jis primena evangelinius palaiminimus kaip veiksmingą priemonę.
Pranciškaus tekstai pasižymi nesudėtinga kalba, gyvybingomis įžvalgomis, jie neapkrauti gremėzdiškomis teologinėmis konstrukcijomis, užkalbina evangeliniu paprastumu. Todėl jie skirti kiekvienam gyvos tiesos išalkusiam protui.
