Silvijos Knezekytės iliustracijos
Dr. Marija Stankus-Saulaitė
Anais laikais, kai katalikėms, katalikams krikščionių Šventraštis savo kalba buvo savarankiškai beveik neprieinamas, liuteronai jį girdėjo ir mokėjo sava kalba. Mudviejų su Antanu mama, augusi liuterono pastoriaus šeimoje, jį visą gerai, gal net atmintinai, mokėjo. Kai po karo, gyvenant JAV, namelį prie miškelio ir ganyklų tėvelis su draugais ir Antanuku statė, mamutė pakartojo palyginimą apie statytus ant uolų namus, pagal Matą 7, 24–27, išlaikančius lietų ir potvynius. Per audras tai gyvai prisimindavom.
Svarbiausia mūsų mamutės Šventraščio dalelytė, mums ranka ant lapelio išrašyta, mūsų su savim nešiojama, manau tarp Antanuko raštų išlikusi, paimta iš Laiško romiečiams 8, 38, kad niekas, jokios jėgos, padėtys, sąlygos, poveikiai negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės.
Kadangi mūsų tėvai bet kokiose sąlygose mus meile apsupę laikė, mudviem su broliu Dievo meilė atrodė tikra, artima, pastovi. Gal tai ir liejo mūsų kelionės pamatus.
Po Antano mirties kelis kartus savaitėj pasikalbam su Antano nuo pradinių jėzuitų studijų metų draugu Johnu, vadinamu Donu, Keegan. Anądien Donas papasakojo apie man nežinomą įvykį, jam nuskridus į Lietuvą Antano, ten pirmąkart perkelto, aplankyti. Donas vedė kunigams rekolekcijas. Tais laikais sunku, Donas pasakojo, kai kuriems dalyviams buvo tikėti, įsitikinti, jog Dievas mus myli; Dievas pirmas mylėjo, pagal 1 Jono 4, 19. Jiems aišku buvo, kad mes turime Dievą mylėti, bet dar nesuprantama, kad Dievas tos meilės eigą pradeda ir visada tęsia. Tais laikais Lietuvoje Vatikano II Susirinkimo dokumentai vargiai ar buvo prieinami, o gal nenorimi, nes jie keitė ir tebekeičia katalikų teologijos ir pasaulėjautos santvarkos supratimą.
Gal Lietuvoj retėja tyčiojamasis iš JAV piliečių, jog visad šypsosi – ir tai be priežasties ar reikalo. Mums šypsena lygu komunikacijai: matau, pripažįstu. JAV pastebėjau, kad kuo sunkesnė politinė padėtis, tuo malonesni parduotuvėse sutikti žmonės – ir ne vien man, senutei. Eilėse pasikalbame, nors guostis vengiame, nusišypsome. Tai visuomeninės meilės rodiklis, be kurio teliktų pagieža. Vasario mėnesį apstu šokolado, gėlių, brangenybių skelbimų, bet kartu ir kvietimų, raginimų sudėti dovanų, aukų apleistosioms, apleistiesiems, kaip daroma per visas šventes ir, žinoma, per nelaimes. Nuo pat mažumės vaikai šv. Valentino dienos proga atvirukus duoda visai klasei, kad nebūtų išskirtų. Gimnazijoj, kurioje su Algiu dirbome, tai dienai buvo parduodami narcizai – kitoms, kitiems dovanoti, pajamas skiriant miestelio pagalbos reikalingiesiems.
Įprasta baigti tiesioginius ir netiesioginius pokalbius su fraze love you. Taip su kiekviena drauge bei su buvusiais bendrabuty mano padėjėjais baigiame pasidalijimus. Lyg kodas: prisimenu, vertinu, tęsiu, esu šalia. Tai nėra tušti žodžiai. Ligoj, netekty ir ypač rūpesčiui ištikus vienokiu ar kitokiu būdu pagalba – čia pat, tuoj pat. Ligos ar netekties atveju pasidalijama, kas valgį nuneš, kas vaikus prižiūrės, paveš. Per Algio šermenis ir laidotuves vasarinių atostogų metu aštuonias valandas iš vasarvietės keliavę draugai šalia sėdėjo, budėjo. Mokslo metams prasidėjus man bendruomenė visą butą sutvarkė, sudėjo baldus, sukabino paveikslus, sutvarkė knygas, mums ką tik persikėlus į naują mokyklos pastatą. Apsupo rūpesčiu ir meile. Namo grįždavau kartą per savaitę, bet viena kaimynė iš pašto dėžutės prie kelio paimdavo ir palaikydavo paštą, kol grįšiu, o kita, virdama vakarienę savo šeimai, porciją sudėdavo man, kad pavargusi, namo grįžusi tik parai, turėčiau jau paruošto skanaus maisto. Tai irgi – Amerikos veidas.
Radikalių meilės pavyzdžių randu dviejų savo draugių nuosprendžiuose. E.J., draugė nuo buvusio darbo metų, Raudonojo kryžiaus įstaigoj, maždaug dvi valandas nuo jos namų, tris valandas sėdi kėdėj, trombocitams pertekant iš jos vienos rankos venos per aparatą į kitą. Man baisu žiūrėti, o ji ramiai tai daro, žinodama, kad kažkam padės, gal net išgelbės gyvybę. Lietuvaitė Dana neseniai padovanojo inkstą nežinomai gavėjai, savo draugei atminti. Dana tai atliko visai paprastai, be dramos, lyg būtų savaime aišku, kad savimi dalintis gelbėjant kitą – privilegija.
Tamsių pavyzdžių turiu iš universiteto kūrybinio rašymo paskaitų, kur tuo pačiu liudijau, kaip būrelis gali padėti gyti. Daug metų praėję, bet vienas rašinys man likęs širdyje. Skaudžiausias iš mano ilgų dėstymo ir mokymo metų, iš tūkstančių skaitytų, girdėtų rašinių, buvo vienos studentės klasei skaitomas apie paskutinių gimnazijos metų įvykį. Gimnazijos organizuoja iškilmingus šokius abiturientėms, abiturientams. Ši studentė ant savo miegamojo sienos pakabinto kalendoriaus kiekvieną vakarą perbraukdavo praėjusią datą. Viena diena, tačiau, liko neperbraukta. Tik vėliau, traumai kiek atslūgus, ji prisiminė, kad tą vakarą kaip tik ir vyko tie šokiai. Ta diena liko tuščia, nes tą vakarą jos draugas ją išprievartavo… Jai baigus skaityti tylėjom, kol po kurio laiko, kaip įprasta, padėkojau, kad savo darbu pasidalino su klase. Ją apsupo visų tyla, pagarba, supratimas. Jau buvau pastebėjusi, kad tą semestrą ji laikosi atokiau nuo kitų, vengia žiūrėti į akis ir taip toliau tęsėsi. Po poros metų Dievas davė, kaip mano brolis sakytų, su ja kito miestelio gatvėj netikėtai susitikti. Ir štai ji žiūrėjo tiesiai į akis, ir – taip supratau – pasveiko tiek, kiek nuo tokio išgyvenimo įmanoma. Supratau, kad išsilaisvino iš neužtarnautos gėdos jausmo, kad kažkas ją pravedė ir nuvedė iki galėjimo vėl mylėti. Prie to, esu įsitikinusi, jos klausytojų tyli artuma toje paskaitoje buvo prisidėjusi.
Vatikano II Susirinkimo metu ir po jo bent JAV plačiai skaitydavom jėzuito Teilhardo de Chardino knygas. Diskutuodavom apie evoliuciją. Su Vytu, man likusiu artimu, žirafos ilgą kaklą laikėm gyvūnų evoliucijos pavyzdžiu; tebeturiu jo man dovanotą žirafos statulėlę. Svarbiausias tačiau buvo fiziko de Chardino jo tyrimais pagrįstas teiginys, kad meilė didžiausia visatos jėga, kad viskas veda į meilę, į omegą. Krikščionių Šventrašty, Apr 22, 13, rašoma: „Esu alfa ir omega“, t. y. pirma ir paskutinė raidė graikų kalbos, kuria krikščionių Šventraštis parašytas, alfabeto. Pradžia ir pabaiga, išsipildymas, į kurį viskas veda. Tai didelė, džiugi meilės paguoda.
Kaip tik ši Dievo meilė mums ženklina kiekvieną – ar tai žinome ir pripažįstame, ar ne – meilės žodį, veiksmą. Tai raktas į daug ką: šiek tiek suprasti save, įžiūrėti kitų gyvenimuose žibantį grožį, ir net, kaip mano atveju, galų gale priartėti prie savo brolio, kurį maniau tobulai pažįstanti, bendravimo su kitais, kitomis mįslės. Vasario mėnuo, ypač šv. Valentino, dosnaus ir drąsaus trečio mūsų amžiaus kankinio, dieną, gal pasiseks pasijusti stipriausios kūrinijos jėgos – meilės – apimtyje. Gal tai gali įvykti ir namelyje, kuriame visai viena jaučiu mylimųjų šiltą šviesų artumą.
Projektą iš dalies finansuoja
