Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)

2020 m. rugsėjis-spalis
Didelės ir mažos kryžkelės

Subsidiarumas – pagarbi pagalba

Dar vienas kriterijus renkant kandidatus į Seimą

2020-09-29 | Dr. Ramunė JURKUVIENĖ
artuma2009 10 rs 41 1

 

 

r-jurkuviene.jpgDr. Ramunė Jurkuvienė

Ir šiame Artumos numeryje, ir jau anksčiau ne kartą apžvelgtas Bažnyčios socialinis mokymas. Kertiniai ir visuomenės socialinei gerovei būtini jo principai lyg ir žinomi – tai bendrasis gėris, solidarumas ir subsidiarumas. Plačiau panagrinėkime subsidiarumą, kaip jis gali būti konkrečiai taikomas organizuojant pagalbą šeimai – mums labai aktualioje srityje. Pasirodo, gali būti ir KITAIP, nei mums įprasta, ir tam nereikia naujų milijardų, o tik požiūrių, principų pokyčių... kas, žinoma, ir yra sunkiausia, brangiausia... Bet bandyti verta! Ir tai labai priklauso nuo politinės valios... kurią, beje, per rinkimus mes, piliečiai, turim ypatingą progą išreikšti.

Subsidiarumas (subsidium – pagalba) dažniausiai minimas kalbant apie socialines iniciatyvas „iš apačios į viršų“. Supaprastintai šis principas reiškia, jog teikiant pagalbą asmeniui ar šeimai niekada negalima daryti už juos to, ką patys gali atlikti. Padėti galima tiek ir tada, kai patys to nepajėgia. Vadinasi, pirmiausia turi būti pastebima, vertinama ir palaikoma paties asmens ar šeimos iniciatyva. Stipresnės struktūros įsitraukia tada, kai šios iniciatyvos nepakanka, ir taip, kad jos neužgožtų, nesusilpnintų.

Sąmonė keičiasi lėčiausiai

Niekam nekyla abejonių, kad totalitarinėje sistemoje (mums gerai žinomas yra sovietmetis) žmogus tik mažas sraigtelis, besisukantis pagal diktatorių sprendimus. Nepaisant deklaruojamo rūpesčio dėl žmogaus gerovės, ji galėjo būti tik tokia, kokią leido valstybinės struktūros. Negalėjo būti skirtingų nuomonių, o iniciatyvos „iš apačios“ buvo traktuojamos kaip trukdančios sistemai, grandioziniams penkmečio planams, dėl to stipriai kontroliuojamos, slopinamos ir net baudžiamos.

Pasikeitus santvarkoms ir stojus rinkos ekonomikai, įvyko milžiniškų pokyčių, bet žmonių sąmonė keičiasi lėčiausiai. Kai „valdiškas“ įmones pakeitė tarptautinės korporacijos, gigantinis privatus verslas, dauguma darbuotojų taip ir liko samdomi. Ne vienas vyresnis žmogus iki šiol mano, kad elektros tinklai ar ligoninės yra „valdiškos“, o produktų kainas reguliuoja valstybė. Žmonių iniciatyva vis dar traktuojama įtariai. Milžiniškas kontrolei skirtas valdininkų aparatas kainuoja milžiniškus pinigus, o rezultatas praktiškai niekinis.

Mums patiems sunku suvokti, kad ne visur ir ne visada turi būti laikomasi kontroliuojančios, instrukcijų pavidalu „iš viršaus“ nuleidžiamos nuostatos žmogaus atžvilgiu. Ne vienas išvykęs darbuotis į Vakarų kraštus tautietis pastebi, kad Rytų ir Vakarų Europa skiriasi ne vien ekonomikos išsivystymo lygiu, bet ir požiūriu į žmogų, kitokiais tarpusavio santykiais. Nenuostabu – juk Vakarų Europa, ypač pokario Vokietijos vakarinė dalis, buvo kuriama pagal krikščionišką pasaulio suvokimą, ir socialinę sistemą konstravo laikydamasi būtent subsidiarumo. Europoje stiprėjant liberalizmui, ES šalyse jis bandomas išstumti. Antra vertus, ir Lietuvos įstatymuose šis principas iki šiol įrašytas. Deja, daugelis nesuvokia jo prasmės.

Pagalba laikantis subsidiarumo etikos

Subsidiarumo principas ypač svarbus pagalbos šeimai sistemoje. Dėl to šeimos situacija Lietuvoje susirūpinusi Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija kartu su Bažnyčios socialinį mokymą įgyvendinančia Carito organizacija kreipėsi į bičiulius – Vokietijos Oldenburgo srities Caritą, kad jo atstovai šeimoms ir su jomis dirbantiems specialistams pristatytų pagalbos sistemą, besiremiančią Bažnyčios socialiniu mokymu ir subsidiarumo principo laikymusi. Nuotolinius mokymus vedė ilgametę bendradarbiavimo su Lietuva patirtį turintis Paulas Schneideris ir kolegos Reinhardas Schwarze’as ir Dietmaras Willmannas.

Pristatydamas mokymų „Darbas su šeimomis laikantis subsidiarumo principo: Vokietijos patirtis“ temą Schneideris pabrėžė, kad tai yra visuomeninės etikos principas, t. y. rūpinimosi šeima užduotį turi įgyvendinti mažiausias už tą užduotį atsakingas vienetas (darinys). Žmonės, matydami, kad šeimai reikia pagalbos, nelaukia, kol kažkas (valdžia, savivaldybė, atitinkamos tarnybos ar kt. „viršuje“ esančios institucijos) ją paskirs, bet ieško galimybių, kaip tuoj pat pagelbėti. Jei neužtenka vieno ar kelių žmonių pastangų, pagalbą teikiantieji susijungia į nevyriausybines organizacijas (NVO). Valstybė, įsipareigojusi laikytis subsidiarumo principo, stengiasi ne pati teikti paslaugas, bet savo vaidmenį mato palaikydama tuos, kurie savo iniciatyva teikia pagalbą, susiburdami į NVO. Šių arčiausiai šeimos esančių NVO paslaugos efektyvesnės už „valdiškas“. Joks valdininkas nepamatys, ko reikia šeimoms, taip tiksliai, kaip netoliese gyvenantieji, turintieji panašios patirties ar kitaip susidūrusieji su problema iš arti... Įdomiausia, kad taip besitvarkančiose šalyse stebina ne tik reikalingų šeimoms paslaugų gausa, bet ir pasitikėjimu ir bendradarbiavimu grįstas paslaugų teikėjų santykis su valstybinėmis bei savivaldybinėmis struktūromis. Tai nereiškia, kad nevyksta paslaugų kokybės vertinimas ar nėra reikalavimo laikytis aukštų kokybės standartų. Anaiptol. Kokybės reikalaujama itin griežtai, bet pagal aiškius, iš anksto žinomus ir aptartus kriterijus. Savivaldybė, siekdama paslaugų kokybės ir norėdama, kad specialistai būtų iniciatyvūs, jaustų palaikymą ir pasitenkinimą darbu, perka paslaugas iš NVO. Valdžia neskelbia konkursų, kuriuose būtų reikalaujama vis naujų veiklų. Į visus paslaugų teikėjus – ir privačius, ir nevyriausybininkus, ir valstybės – žiūrima rimtai, siekiant išlaikyti teikiamų paslaugų tęstinumą, nuoseklumą ir kompetenciją. Jei žmonės atsakingai ir kvalifikuotai dirba šalyse, kur laikomasi subsidiarumo principo, jiems nėra pavojaus, kad pasibaigus valstybės paskelbtam ir finansuojamam projektui neturės kur dėtis, o paslaugos nutrūks. Iš NVO savivaldybė nuosekliai perka paslaugas.

Kas užtikrina NVO teikiamų paslaugų kokybę? Kas leidžia valstybei pasitikėti jomis? Kur garantas, kad NVO paslaugas teiks tinkamai, kokybiškai ir laiku? Šitą vaidmenį prisiima skėtinės nevyriausybinės organizacijos, dirbančios savireguliacijos principu, tai yra prisiimdamos atsakomybę už gerą savo narių darbą, stengdamosi užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę pradedant kvalifikacijos kėlimu ir baigiant etikos laikymusi. Vokietijoje yra šešios socialinės srities skėtinės organizacijos. Dauguma Vokietijos gyventojų yra krikščionys, tad nenuostabu, kad ir pagrindinės socialinės skėtinės NVO yra Caritas (katalikų) ir Diakonija (evangelikų); be šių, dar yra Darbuotojų gerovės federalinė asociacija, Vokietijos Raudonasis Kryžius, Socialinių judėjimų asociacija.

artuma2009 10 rs 41 2
Marijos Stanulytės asociatyvi nuotrauka

Ką gali „nevaldiška“ iniciatyva

Teikiant pagalbą pagal subsidiarumo principą, dėmesio centre yra šeima kaip mažiausias darinys, o aplinkiniai (taip pat ir valdžia) nenurodo, kaip šeimai gyventi, bet gerbia jos ribas, leidžia jai būti savimi ir nesikiša tol, kol pati gali įveikti sunkumus. Suprantama, kartais šeimai išspręsti gyvenimo problemas gali būti sunku. Kilus sunkumams, ji turi kur kreiptis pagalbos, nes gausu įvairiausių paslaugų, teikiamų savanoriškai. Pvz., kai tėvai kartu su pedagogais pastebi, kad dalis vaikų nelanko mokyklos, tuoj susiburia nevyriausybinė organzacija, kuri šeimoms padeda spręsti šią problemą: ieško nelankymo priežasčių, kalbasi su vaikais, konsultuoja tėvus, tariasi su pedagogais, kaip situaciją pagerinti. Iniciatyva „iš apačios“ pagreitina paslaugų susikūrimą ir jų gausą, nes paslaugas kurti pradedama ne nuo įtarumo, biurokratijos ar organizacijos kontrolės, o nuo susidūrusių su problema iniciatyvos skatinimo ir palaikymo. Be to, subsidiarumo principas skatina paties pagalbos teikėjo asmeninį apsisprendimą, atsakomybę ir individualių gebėjimų vystymą. Juk pagalbos teikėjas padeda žmogui, o ne vien vykdo kažkieno „valdiškus“ nurodymus. Atsiskleidžia kitokia motyvacija, didesnis asmeninis įsitraukimas, nėra nepakeliamų krūvių: kai mažiausias darinys negali atlikti pernelyg sudėtingos užduoties, ima veikti galingesnis darinys. Kad įstatymo priemonės būtų įgyvendintos, valstybė suteikia paslaugų teikėjams reikalingų priemonių, finansinių ir struktūrinių išteklių. Paslaugų teikėjui nereikia nuolat įrodinėti, kad darbe būtinas automobilis, telefonas, kompiuteris… Įstatymu įtvirtinta, kad socialines paslaugas valstybė gali teikti tik tada, kai nevyriausybinės socialinės organizacijos to nedaro, kad neužgožtų NVO, nesilpnintų iniciatyvos, kūrybingumo. Būdinga visų paslaugų šeimai teikėjų nuolatinė partnerystė, o ne konkuravimas, biurokratinis atsirašinėjimas, siuntinėjimas ar savo atsakomybės permetimas kitiems. Tik tardamiesi ir ieškodami geriausios išeities, įtraukdami pačią šeimą kaip pagrindinį veikėją, visi kartu pagalbos teikėjai gali pasiekti optimalų rezultatą.

Efektyviai ir be jėgos struktūrų

O jeigu šeima nesuvokia, kad jos gyvenimo būdas, elgesys su vaikais ar tarpusavyje daro blogą įtaką vaikams, jų ateičiai? Tada vykdoma intervencija. Su šeima aptariama, kas taisytina, ir siūloma labai konkreti intensyvi pagalba (pvz., mokoma, kaip bendrauti su vaiku, kartu atliekami ruošos darbai). Bet šeima nėra kaltinama ir baudžiama. Tai nereiškia, kad tėvams leidžiama netinkamai elgtis su vaikais, nesirūpinti jų sveikata ar dorove, netinkamai kalbėti apie seksualinius dalykus, įsitraukti į priklausomybes... Ne. Bet kartu su tėvais paslaugų teikėjai siekia realaus jų elgesio pokyčio. Įvertinant grėsmes vaikui, atkreipiamas dėmesys ir į emocinę nepriežiūrą, skatinimą nusikalsti, savarankiškumo lygį. Nekontroliuojamas leidimas vaikams iki nakties žaisti kompiuterinius žaidimus taip pat laikomas pavojingu vaikui elgesiu. Jei tėvai nesusitvarko su savimi ir nepajėgia tinkamai rūpintis vaiku, o 6 savaites teikiama intensyvi pagalba rodo, jog elgesys gali ir nepasikeisti, galvojama, kaip padėti vaikui augti ir tapti, kiek įmanoma, visaverčiu suaugusiuoju. Tada vyksta dialogas su tėvais apie tinkamesnę aplinką vaikui negu jo šeima. Jei tėvai ir tada nekreipia dėmesio, įsitraukia valstybinės vaiko apsaugos (ne teisių!) struktūros; gali būti pradedamas teismo procesas, specifinis šeimoms. Tačiau NIEKAS NEPRADEDA pagalbos šeimai proceso nuo JĖGOS STRUKTŪRŲ (pvz., Vaiko teisių institucijų); pas mus, kai jos gauna signalą, kad šeimoje kažkas negerai, ir atvyksta, pirmiausia sprendžia, ar paimti vaiką iš šeimos, ar palikti. Tai nėra pagalba šeimai.

Vokietijos valstybės administravimo sistemoje taip pat laikomasi subsidiarumo principo. Kištis į privatų šeimos gyvenimą galima tik tuomet, jei įsitikinama, jog ji pati nebegali atlikti savo funkcijų ir prisiimti svarbios atsakomybės. Bet pirmiausia galvojama, kaip EFEKTYVIAI padėti šeimai ir vaikui. Beje, pagalba pagal subsidiarumo principą ir nepalyginamai pigesnė.

Giliau suvokdami Bažnyčios socialinio mokymo principus, galėtume po truputį juos įtvirtinti realiame gyvenime. Taip pamažu išsivaduotume iš vis dar paplitusio mūsų šalyje požiūrio, jog „nuo manęs niekas nepriklauso“, ir pereitume prie aktyvaus dalyvavimo įveikiant šeimų sunkumus mūsų aplinkoje, o ne pasipiktinę lauktume, kad viską turi išspręsti valdžia.   

 


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 m. rugsėjis-spalis

Artuma - artuma202009 10 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22