Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Liepos intencija: „Melskimės, kad sudėtingose socialinėse, ekonominėse ir politinėse situacijose pajėgtume drąsiai ir uoliai siekti dialogo bei sutarimo.“
Šiemet Lietuvoje ryškiau minėjome Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. priimtą Gegužės 3-iosios Konstituciją, užtikrinančią žmogaus teises, demokratinę santvarką, teisines valstybes – Lietuvą ir Lenkiją. XVIII a. pabaigoje, tais pačiais metais, pradėjo veikti naujai sukurta ir naujo pobūdžio Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija. Ji iš dalies kilusi iš vadinamosios Konektikuto kolonijos chartijos, suteiktos Didžiosios Britanijos ribojamai savivaldai 1662 m. Nuo atsiųstų karališkų pareigūnų chartijai atšaukti 1687 m. ji buvo paslėpta didžiuliame ąžuole – kaip žino visi toje valstijoje mokęsi vaikučiai.
Šiaurės Amerikos naujakuriai anglai ieškojo būdo išvengti monarchijos sąrangos ir, kaip protestantų bažnyčiose, vystyti piliečių atsakomybę ir santykius nuo atvykimo 1620 m. Trylika atskirų kolonijų 1776 m. liepos 4 d. paskelbė Nepriklausomybę, iki 1788 m. Konstitucijon dėliojo būsimus įstatymus. Nebuvo pėsti, tad kreipėsi į įvairių tautų čiabuvius indėnus, ypač penkių tautų Irokėzų konfederaciją, klausdami, kaip jie sugeba palikti gentis ir piliečius laisvus, tuo pat matu sutardami ir susitardami dėl bendrų dalykų. Piramidinėse santvarkose užaugę žmonės neįsivaizduoja, kaip galima laisvai sutarti, solidariai vieni su kitais, dėl bendros apsaugos, prekybos, vystymosi, švietimo ir viso kito.
Iki šiandien visa eilė tautų arba genčių Šiaurės ir Pietų Amerikoje nepripažįsta smurto šeimoje, nebara vienas kito, nelupa vaikų, nepriekaištauja, palieka žmogui laisvę, o sugyvena bendram labui. Kai tėvas auklėja vaiką, parodo jam / jai dvišakį – gali pasirinkti vienaip, gali pasirinkti kitaip, tavo nuosprendis – tavo ir visų labui. Įvykus didelei nesantarvei, pirmykštėse tautose susitaikoma, sutariama, kažkokiu būdų sumokant. Sugrįžtama prie ankstesnių nuoširdžių ir tiesių santykių, nieko nenuteisus amžinai pražūčiai, o kad visi sugyventų ir gyvuotų.
Kita pamokėlė – šilkmedžio. Kiek nesuskaitoma daugybė lapų sudaro medžio vainiką, gelsvas ar tamsias, į avietes panašias uogytes gan anksti vasarą jau mėto, suaugusieji atkreipia vaikų (tikriausia ir pakartotinai savo) dėmesį pamokėle, kad maždaug pirštinių išvaizdos lapai skirtingi, nėra dviejų vienodų. Taip ir žmogus, – pasak senelio indėno, – yra vienas iš visos bendruomenės lapų su visų priimtu sugyvenimo būdu, turintis ir savo brangių bruožų visų labui ir – tikėkimės – džiaugsmui.
Susitarti, palaikyti dialogą, prisitaikyti, pritaikyti, priimti – uždaviniai žmogiškajam ir žmoniškajam gyvenimo būdui šeimoje, bendruomenėje, savivaldybėje, tautoje, valstybėje, net pasaulyje per Jungtines Tautas, Europos Sąjungą ir kitas sandoras, pagrįstas pagarba vieni kitiems ir gyvenimiškomis viltimis ateičiai.
Labai priklauso ir nuo sąlygų. Kai susėda vieni priešais kitus, kaip Didžiosios Britanijos parlamente, jau imasi priešintis. Kai stengiasi ratu ar bent pusračiu, kaip JT ar ES seimuose, kai dvasininkai ratu su savo žmonėmis, kai valdininkai ne iš aukštybių, o toje pačioje erdvėje, visai kita kalba. Kai maloni pastaba ir taiklus juokelis ar mintis pradeda pokalbį, jau dalis mūšio laimėta, sutarta bent dėl šio įvado, pirmųjų žingsnių.
Labai gražiai pasakoja suomis Penttis Hakkarainenas apie baltąją mešką, nusitaikiusią į pririštą inuitų šunį. Ketina mažąjį praryti, o šis atsigula ir vartosi, kviesdamas žaisti. Abu pažaidžia. Arktikos lokys sugrįžta kasdien su savo nauju bičiuliu pabendrauti. Galingas gyvūno dirgsnis iškart pagavo signalą, kviečiantį žaisti. Kaip tik smagaus ir sumanaus žaidimo trūksta, kai reikia sutartinai spręsti.
