Surandame vieni kitus

Ne kiekvienas Vilniuje, kildamas gatve nuo Rotušės link žymiųjų Aušros Vartų, žino, kad pakeliui – ukrainiečių Švenčiausiosios Trejybės graikų apeigų katalikų (unitų) bažnyčia. Ją 1514 m. pastatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis kaip padėką Dievui už pergalę prie Oršos prieš Maskvos kariuomenę, o šiandien čia pagalbos ateina nuo karo bėgantys ukrainiečiai, taip pat ir jiems padėti norintys lietuviai. Bažnyčioje tarnauja Šv. Juozapato bazilijonų ordino vienuoliai, su kurių vyresniuoju (igumenu) kunigu Mikolajumi Ruslanu Kozelkivskiu OSBM pakalbėjome, ką mena Švenčiausiosios Trejybės parapija ir kuo ji gyvena šiandien.

Kodėl unitai?

Visõs turtingos, daugiau nei 500 metų siekiančios Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios istorijos į porą puslapių nesudėsi – pernai čia atidarytas muziejus, laukiantis visų besidominčių įspūdingu parapijos paveldu. Bet svarbiausią asmenybę – ukrainietį šventąjį, gyvenusį Lietuvoje ir čia įsteigusį Bazilijonų ordiną, tiesiog būtina paminėti. Šv. Juozapatas Kuncevičius gimė 1580 m. Ukrainoje. Būdamas 13 metų, vykdydamas tėvo norą, atvyko į Vilnių mokytis pirklio amato. Tiesa, kaip pasakoja kunigas Mikolajus, pats Juozapatas svajojo būti dvasininku, tad galop apsisprendė dėl savo svajonės ir įstojo į Švč. Trejybės vienuolyną Vilniuje, kur ir praleido brandžiausius gyvenimo metus. Pritardamas Brastos bažnytinės unijos deklaruotam Bažnyčios dalies atsivertimui į vienybę su Roma, šiai vienybei skyrė savo gyvenimą. Kartu su būsimuoju Kijevo metropolitu Juozapu Benjaminu Rutskiu 1617 m. įkūrė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną, kuris tapo pagrindiniu Brastos bažnytinės unijos priimtų nutarimų įgyvendintoju (todėl vienuoliai bazilijonai vadinami unitais). Šventojo palaikai ilsisi Šv. Petro bazilikoje Romoje, arčiausiai šv. Petro kapo, o Vilniuje Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje galima aplankyti šv. Juozapato ikoną bei relikviją (išsamiau apie šv. Juozapatą rašyta 2016 m. Artumos lapkričio numeryje).

Evaldo Lasio nuotrauka

Atvykę atkurti sielovados ir bažnyčios

Praeitais metais bendruomenė minėjo parapijos atkūrimo trisdešimtmetį. „Pandemijos fone po truputį šventėme visus pusę metų“, – sakė tėvas Mikolajus. Pusmetį, nes tai dvi svarbios šventės Bazilijonų bažnyčioje – Švenčiausiosios Trejybės (buvo švenčiama gegužės 30-ąją) šventė ir Šv. Juozapato – Bazilijonų ordino įkūrėjo – iškilmė (švenčiama lapkričio 12-ąją). Tuo metu išleista ir prof. Aldonos Vasiliauskienės knyga Lietuva – Ukraina: religija, mokslas, kultūra Vilniaus vienuolių bazilijonų veikloje . Šiame leidinyje lyg metraštyje lietuvių ir ukrainiečių kalbomis atskleista 25 metų istorija, atspindinti, ką svarbaus bazilijonai nuveikė įvairiose gyvenimo srityse.

Kunigas Mikolajus minėjo ir tamsųjį periodą bazilijonų vienuoliams – sovietinį laikotarpį, kai teko veikti pogrindyje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, čia gyvenusio ukrainiečio kunigo Volodymyro Prokopivo OSBM ir kunigo Vaclovo Aliulio MIC dėka 1991 metais buvo sugrąžinta Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia ir atkurta parapija. Netrukus iš Ukrainos atvyko ir apie dešimt bazilijonų tarnauti sielovadoje ir atkurti suniokotos bažnyčios. Šiuo metu vienuolyne gyvena vos trejetas vienuolių. Tėvas Mikolajus norėtų, kad jų būtų daugiau, nes darbo yra apsčiai, juolab kad broliai tarnauja ne tik Vilniuje, bet ir važiuoja į kitus miestus. Buvęs vienuolyno vyresnysis tėvas Pavelas Jachimecas (1991–2016 m.) intensyviai lankė ukrainiečių bendruomenes visoje Lietuvoje. Jam sugrįžus į Ukrainą, sielovadinis darbas kituose miestuose nutrūko. Tačiau tėvas Mikolajus sako, kad pernai rudenį atnaujinus šią tarnystę buvo gražu matyti, kaip žmonės ją prisimena. Pagausėjus į Lietuvą atvykstančių ukrainiečių, arkivyskupo Kęstučio Kėvalo kvietimu broliai kiekvieną sekmadienį vyksta į Kauną. Šv. Velykas tėvas Mikolajus sutiko Klaipėdoje su trimis šimtais tikinčiųjų tautiečių. Tiesa, Vilniuje besimeldžiančiųjų susirinko pilna bažnyčia, o kai kuriems teko stovėti ir šventoriuje. Šiemet šv. Velykas parapija dėl naujai atvykusių ukrainiečių šventė dukart – pagal Grigaliaus ir pagal Julijaus liturginius kalendorius. Pasak tėvo Mikolajaus, nors įprastai šv. Mišiose tikinčiųjų dalyvauja nedaug, svarbiausia, kad jos vyksta ir žmonės gali rasti paguodos Dievo žodyje, tariamame jų gimtąja kalba (pamaldos vyksta ukrainietiškai). Šiuo metu žmonės iš naujo svarsto, kokiai bažnyčiai jie priklauso – tai, kuri palaiko Rusijos karą prieš Ukrainą, ar ne. Religijų įvairovė Ukrainoje didelė, graikų apeigų katalikų daugiausia gyvena šalies vakaruose, nors bent po vieną šios konfesijos bažnyčią galima rasti visų apskričių centruose. Bažnyčiai vadovaujantis Didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas tarnauja Kijeve. „Dešimtys tūkstančių ukrainiečių Lietuvoje dėl mūsų sudėtingo pavadinimo negali suprasti, kas mes esame, – pažymi tėvas Mikolajus. – Aš visada sakau taip – mes stačiatikiai pagal liturgiją, o pagal tikėjimą – katalikai, susieti su Romos popiežiumi.“ Vilniuje Švč. Trejybės parapija vienija apie du šimtus jos bendruomenės narių, bet šiuo metu jų skaičius padvigubėjo ar net išaugo trigubai.

Kovą, atliepdama būstų poreikį iš karo zonos pasitraukusiems ukrainiečiams, Vilniaus arkivyskupija suteikė jiems patalpas Bazilijonų vienuolyne, ir jame netrukus apsigyveno beveik devyniasdešimt pabėgėlių. Nuo pirmųjų dienų jais rūpinasi pasaulinės katalikiškos organizacijos Kolumbo riteriai nariai Lietuvoje. Tėvas Mikolajus džiaugiasi, kad Lietuvoje visi labai susitelkė į pagalbą ukrainiečiams, ir tai didžiulis palengvinimas jų bendruomenėms. Atvykusiųjų dauguma – mamos su vaikais. Vienuolyno broliai praleidžia su jais daug laiko kartu – nuo valgio gaminimo iki važiavimo į gydymo įstaigas, parduotuves. Tad atvykusiems materialinė, dvasinė, bei psichologinė pagalba visuomet šalia. Gyvenimas čia įgavo vėžes – žmonės susirado darbus, vaikai keliauja į darželius ir mokyklas. Tėvas Mikolajus su šypsena kviečia užsukti į kiemelį ir pažiūrėti, kaip gyva čia būna rytais apie 8–9 val. Bet, žinoma, vis viena jaučiamas šio etapo laikinumas – ukrainiečiai be galo ilgisi gimtųjų namų, artimųjų. Tėvas Mikolajus sako nuolat susitinkantis su tikinčiaisiais bažnyčioje, kurie čia užsuka prieš sugrįždami atgal į Ukrainą.

Mokė ir ukrainiečių rašto...

„Bazilijonų ordinas pašauktas misijoms – dirbti su jaunimu, vaikais“, – sako tėvas Mikolajus. Jis pats parapijoje – antri metai. Atvykęs iš karto pradėjo organizuoti sekmadienines katechezes vaikams ir jų tėvams. Pirmais metais tai buvo įprastas vaikų rengimas Pirmajai Komunijai. Tuomet supratęs, kad vaikus reikia mokyti ne tik tikėjimo tiesų, bet ir gimtosios kalbos, nes pastebėjo, jog gyvenantieji Lietuvoje ukrainietiškai moka kalbėti, bet skaityti, rašyti – ne. Bazilijonų vienuolis šypsodamasi pasakoja, kad susirado krikščionišką elementorių ir pradėjo mokyti raidžių: A – apaštalas, angelas… „Mokant skaityti galima labiau įsitraukti į dalyvavimą šv. Mišiose, nes ne tik iš klausos sekama liturgija, bet ir skaitoma iš maldynėlių“, – sako jis. Vienas iš tėvų kartu su ukrainietėmis katechetėmis yra atsakingas už sekmadienines pamokėles vaikams, susibūrė bažnyčios choras. Vasarą tėvai bazilijonai organizuoja vaikų dienos stovyklas su turininga programa, žaidimais ir maldomis. Tėvas Mikolajus apgailestauja, kad neturi nuolatinių pasauliečių pagalbininkų, bet džiaugiasi, jog visada kažkas atsiranda – „surandame vieni kitus“. Tai liudija gražus bendradarbiavimas su ukrainiečių bendruomenėmis, organizacijomis, ypač Vilniaus ukrainiečių bendrija ir jos pirmininke Natalija Šertvytiene. Tėvai bazilijonai stengiasi aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje: susitinka su Prezidentu, ministrais, Ukrainos delegacijomis, ukrainiečiais, gyvenančiais visoje Lietuvoje, kurių dar iki karo buvo net šimtas tūkstančių.

Viltis teikia jėgų

Paklaustas, kuo galėtume padėti, tėvas Mikolajus sutrinka: „Lietuviai ir taip daug padarė ir tebedaro dėl Ukrainos, už ką mes, kaip šalis ir kaip ukrainiečių bažnyčia, esame labai labai dėkingi, ir tą aš sakau visur, kur tik galiu.“ Sunku, širdį geliant dėl karo, galvoti apie ką nors kita, bet pripažįsta, jog kasdien aukojant šv. Mišias bažnyčioje į akis krenta jau eilę metų sustoję vidaus restauracijos darbai, kuriems trūksta lėšų, ir reiktų atliepti šį poreikį. Svarbu, kad vienintelė trijose Baltijos šalyse Bazilijonų bažnyčia, menanti ordino įkūrimą, džiugintų akį ir širdį kaip religinis bei kultūrinis paveldas visoms kartoms.

Tėvas Mikolajus tiki ateitimi. Jis laimingas, kad yra krikščionis – Jėzaus Kristaus vaikas, kurio tikėjimo pagrindas – gerumas, pozityvumas, viltis – tai, kas palaiko, teikia jėgų. „Ukrainiečiai visada mylėjo laisvę, norėjo ne tik gyventi savo žemėje, bet ir kurti, turėti savo namus, savo šeimą – tai mums labai svarbu. Jei laisvei grasinama, mobilizuojasi visos žmogaus jėgos, – tvirtina bazilijonų vienuolis. – Šį sekmadienį buvo palaidotas jaunesnis už mane vyras iš gimtojo kaimo. Aš jį pažinojau. Nėra tokios vietos Ukrainoje, kurios karas nebūtų palietęs. Ekonomiškai, psichologiškai, dvasiškai jis paliečia visus. Bet mes, ukrainiečiai, kovosime iki galo – tikime savo jėgomis, Dievo jėga ir savo draugų jėgomis, kaip ir lietuvių. Reikia būti stipriems. Kaip kad sakė Didysis arkivyskupas Sviatoslavas – reikia kažką daryti. Jeigu esi Ukrainoje, daryk, ką gali, jei užsienyje – irgi. Tai – sprendimo esmė.“

Kalbino ir parengė Jurgita Pocevičienė