2021-aisiais neretai iš krikščionių pasigirsdavo apokaliptinių gaidų apie artėjančius persekiojimus. Kaip šiais iššūkių metais sekėsi naujajai Lietuvos valdžiai? Ar pasitvirtino neramūs būgštavimai ir ar įmanomas dialogas susipriešinime? Apie tai kalbamės su ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto doc. dr. Vincentu Vobolevičiumi; kalbina Artumos vyriausiasis redaktorius Darius Chmieliauskas.
Darius: Kokie buvo pirmieji pirmų metų Seimo ženklai?
Vincentas: Metai buvo palyginti geri. Status Quo ryškiai nepasikeitė, jeigu žiūrėtume žmonių, kurie nuogąstavo dėl permainų perspektyvos, akimis. Situacijąpavyko išlaikyti ir dėl sudėtingos padėties, susijusios su pandemija ir migrantais. Tai nukreipė Vyriausybės dėmesį nuo klausimų, kurie jaudino didelę dalį katalikų rinkėjų. Nors pandemija nesibaigė, tačiau ekonominiu atžvilgiu Lietuva atrodo neblogai. Kainos kyla, bet pagal daugelį rodiklių šioje krizėje laikomės bene geriausiai Europos Sąjungoje. Taip pat pavyko sustabdyti migrantų plūdimą į Lietuvą. Esant kritinei situacijai buvo priimti teisingi sprendimai. Nerimą kelią susipriešinimas, stiprėjantis ir ne be valdančiųjų įtakos – akivaizdus noras nepalikti galimybės apsisprendimui, kuris, jų manymu, yra klaidingas. Tai skatina požiūrį, kad yra viena tiesa ir yra tie, kuriuos galima versti tą tiesą priimti. Deja, visame pasaulyje matome susiskirstymą į stovyklas, ir tai pavojinga tendencija. Oficialioji politika neatsisako mes–jie skirstymo. Tai katalikams kelia rūpestį.
Darius: Dažnai katalikai viešojoje erdvėje yra tapatinami su antivakseriais, šeimamaršininkais ir pan., nors realiai iš jų visi tikrai nėra katalikai.
Vincentas: Taip daroma bandant sujungti nebūtinai susijusius klausimus. Pozicija, pvz., Stambulo konvencijos ar partnerystės klausimais neprivalo koreliuoti su žmogaus pozicija vakcinų klausimu. Kartais tyčia bandoma nupiešti aktyvius katalikus kaip antivakserius ir tuo pat metu, tarkim, antistambulininkus. Tačiau katalikai, pasisakantys prieš valdžios skiepų politiką, yra ne prieš vakcinas, o prieš konkrečius Galimybių paso taikymo niuansus. Taigi toks tapatinimas yra bandymas diskredituoti oponentą, bet ne faktinė situacijos analizė.
Daugeliui katalikų yra nepriimtinas su katalikiška vizija nederantis valstybės švelnios prievartos atsiradimas. Galimybių pasas – suprantamas ir geras dalykas, reikia stengtis apsaugoti kitus skiepijantis ar testuojantis, tačiau testų kainos daugeliui yra neįkandamos. Kalbame apie 720 eurus per metus. Šiuo atveju Bažnyčios mokymas apie socialinį teisingumą natūraliai skatina katalikus abejoti pasirinkta pandemijos valdymo priemone. Visa tai nereiškia, kad katalikai abejoja vakcinų naudingumu ar palaiko konspiracijų teoretikus.
Darius: Ar tai nekyla iš to, kad aktyvūs katalikai nepasisako ar yra negirdimi kitais svarbiais klausimais, išskyrus Stambulo konvenciją, partnerystę ar Galimybių pasą?
Vincentas: Nenuostabu, kad dėmesys kreipiamas į šeimą, gyvybės apsaugą, tikėjimo saviraiškos laisvę, – šios temos visuomet buvo Bažnyčios rūpesčio priešaky. Jau per Prancūzijos revoliuciją buvo daug ekonominių klausimų, permainų valstybėje, o Bažnyčia rūpinosi, kaip išsaugoti tikėjimo laisvę, šeimos autonomiją ir švietimo klausimus. Bažnyčia supranta, kad jei nebus terpės, kurioje būtų galima ugdyti vaikus katalikiškosios moralės ir tikėjimo pagrindais, tai ji neatliks savo misijos: eikite ir skelbkite...
Darius: Bažnyčios socialinio mokymo šerdis yra asmens orumo gynimas, tačiau ne tik lytiškumo, bet ir jo santykių su kitu žmogumi ir visuomene požiūriu. Žvelgiant į šiuos metus, mūsų Bažnyčia buvo gerai girdima partnerystės klausimais ar Šeimų maršo fone, bet pabėgėlių krizės akivaizdoje neturėjome pasisakymo daugiau nei du mėnesius (išskyrus kardinolą Bačkį, kuris, regis netekęs kantrybės, asmeniškai rodė pavyzdį). Popiežius Pranciškus visai neseniai pasakė stiprių priekaištų apie „užsitvėrimą vielomis“, skirtų Rytų Europai, t. y. mums. Ar tai nėra labai rimtas priekaištas, reikalaujantis atsako, kodėl mūsų laikysena tokia?
Vincentas: Viena vertus, Bažnyčia nėra greitai judanti institucija, o migrantų krizė judėjo gana greitai. Instinktyvus stebėjimas, į ką tai išvirs, prieš padarant skubotą pareiškimą buvo teisingas. Kita vertus, juk šiais klausimais, kuriais Bažnyčia pasisakė ir Šiluvos deklaracijoje, yra aiškus Magisteriumo mokymas: kas yra žmogaus gyvybė, kada ji prasideda, kas yra prigimtinis vyro ir moters papildomumas etc. Bažnyčiai lengviau išsakyti savo mokymo poziciją, nei pasisakyti politiškai. Matome, kas atsitiko kunigui Algirdui Toliatui. Tvoros tvėrimas ar ne, kita vertus, nėra moralės klausimas. Yra skirtingų migrantų krizės sprendimų, suderinamų su Bažnyčios mokymu, todėl čia jai nubrėžti vieną kelią būtų sunku.
Bet jei kalbėsime apie principus – jie yra girdimi. Parapijoje ilgą laiką kiekvienose Mišiose buvo meldžiamasi už migrantus, kad visi būtų atjaučiantys ir pan.
Darius: Jei žmogus užtveriamas čia pat prie sienos, gali sušalti ir mirti, mums svarbu daryti ne politinius, o humanitarinius sprendimus, kad jį gelbėtume. Todėl, pvz., Bažnyčios, kuriai rūpi kiekvieno žmogaus gyvybė, vyskupas galėtų susitikti su valstybės vadovais klausdamas, kaip padaryti humanitarinį kanalą, kad būtų įmanoma perduoti maisto, vaistų ar šiltų drabužių? Man atrodo, kad popiežius įspėja, jog nematome žmogaus, pasiteisindami sunkiais politiniais sprendimais.
Vincentas: Išradingas sprendimo būdas! Bet ir jis turi daug niuansų, nes toks veiksmas tam tikra prasme padėtų Lukašenkai, mat jam mažėja kaštai dėl emigrantų ir neramumų pavojus. Taip pat tikimybė, jog Baltarusija įsileis Lietuvos savanorius į savo teritoriją (kitaip nebūtų garantijos, kad parama pasiekia tikslą), yra labai nedidelė. Žinant, jog greičiausiai sulauktume neigiamo atsakymo, viešas vyskupų susitikimas su politikais panašėtų į savo dorybių signalizavimą, o ne į realią pagalbą.
Darius: Politiškai tai atrodo gal ir negerai, bet mes padedam žmogui, kuris gali ten numirt. Ar neturėtų būti viešas paaiškinimas popiežiui (ir mums visiems): vienas, iš politikų – kodėl ta spygliuota viela; o kitas, iš Bažnyčios pusės – ką galime padaryti, kad žmonės ten nežūtų, kad jų orumas būtų išsaugotas?
Vincentas: Reikia aiškinti situaciją žmonėms, kurie galbūt yra naiviai romantiški Vakarų Europos atžvilgiu ir galvoja, kad čia galima priimti daug pabėgėlių ir gražiai su jais gyvent.
Darius: Ar įmanu kažkaip susikalbėti? Kad visuomenė diferencijuota – normalu. Bažnyčia dvasingumo bei įvairiais raiškos būdais irgi labai plati. Tačiau patiriame itin paaštrėjusį ne(su)sikalbėjimą, gal net pagiežą. Ar galime tarp katalikų pradėti tokį pokalbį, kai net ir radikaliai skirtingais požiūriais diskutuotume pagarbiai bei vaisingai ir taip net taptume visuomenei pavyzdžiu, jog tai yra įmanoma?
Vincentas: Takoskyra tarp katalikų labai ryški. Ji pastebima nuo prezidento rinkimų 2019 metais, Seimo rinkimų ir tęsiasi toliau. Visuomenės visur poliarizuojasi. Katalikai dalyvauja politiniame gyvenime arba agituodami už tam tikrus įstatymus, arba tiesiogiai būdami partijų atstovai Seime. Jie natūraliai suinteresuoti nugalėti. Esame užsiangažavę įvykdyti tam tikrus pokyčius visuomenėje arba neleisti jų įgyvendinti, todėl susikalbėjimas darosi sunkiai įsivaizduojamas. Bijau, kad galima susikalbėti asmeniniu lygmeniu, bet ne Katalikų Bažnyčios tikėjimo rėmuose.
Darius: Tuomet dar sudėtingiau ir aktualiau atrodo popiežiaus troškimas mums pasikalbėti Sinodiniame kelyje... Gal šiame formate galėtume išgirsti vienas kitą?
Vincentas: Viltį teikia mastas, kuris apims daugybę parapijų ir tūkstančius susitikimų Lietuvoje. Nėra tikimybės, kad visada ir visur sinodiniai pokalbiai parapijose įvyks. Jei pokalbiai įvyks bent keliose vietose ir Šventoji Dvasia bus ten juntama, gal nuo to prasidės kažkoks tęstinis kalbėjimas, kontrasusipriešinimo judėjimas. Iš daugybės bandymų gal ir įsižiebs kelios liepsnelės.
