Kunigas Artūras Kazlauskas
Velykų šventės kasmet atneša ir ypatingą dovaną – Popiežiaus namų pamokslininko kapucino kardinolo Raniero Cantalamessos homiliją šių metų Didžiojo penktadienio Viešpaties kančios liturgijoje. Šiemet tėvas Raniero kalbėjo tema, išskirtinai aktualia šiandienos postpandeminei ir postmaršinei Lietuvai ir Katalikų Bažnyčiai joje.
Homilija pradedama lietuviškai vis dar nepasirodžiusios popiežiaus Pranciškaus enciklikos Fratelli tutti citata, kviečiančia į gilų brolystės apmąstymą. Velykos, sako pamokslininkas, ragina susitelkti į kristologinį brolybės pamatą, padėtą kryžiaus. Velykos žymi naują ir esminę sąvokos „broliai“ raidos reikšmę. Kristaus dėka mokiniai tampa broliais nauja ir giliausia prasme: jie dalijasi ne vien Jėzaus mokymu, bet ir Jo Dvasia, nauju – Prisikėlusiojo – gyvenimu. Yra reikšminga pažymėti, kad tik po prisikėlimo Jėzus savo mokinius vadina tiesiog „broliais“. Štai, atrodo, pirmasis kartas: „Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“ (Mt 28, 10).
Po Velykų „brolio“ sąvoka nurodoma į tikėjimo brolystę, priklausymą krikščionių bendruomenei. Brolybė Kristuje kyla ne iš šeimyninės, tautinės ar rasinės priklausomybės. Esame kraujo broliai. Bet ne tėvų, o Kristaus Kraujo. Todėl brolystė Kristuje yra kai kuo unikali ir pranokstanti kitas brolystes, nes Kristus yra ir Dievas. Ši brolystė nepakeičia kitų – šeiminių, tautinių, rasinių – brolybių, bet jas vainikuoja. Visos žmogiškosios būtybės yra broliai kaip to paties Dievo – Kūrėjo ir Tėvo – kūriniai.
Krikščionių tikėjimas dar priduria antrą, esminę, brolybės prasmę: esame broliai ne tik todėl, kad esame sukurti, bet kad esame atpirkti; ne tik todėl, kad visų tas pats Tėvas, bet kad visi turi tą patį brolį – Kristų, pirmgimį iš daugelio brolių (plg. Rom 8, 29).
Visuotinė brolybė mums prasideda brolybe Katalikų Bažnyčioje. Ir tai ne apie ekumenizmą. „Katalikų vienybė yra sužeista!“ – šaukia apie pavojų tėvas Cantalamessa. Kristaus tunika yra suplėšyta Bažnyčios susiskaldymu. Tačiau – dar blogiau – kiekvienas gabalas dar plėšomas gabalais. Aišku, kalbama apie žmogiškąjį Bažnyčios elementą. Tikrosios Kristaus tunikos, jo mistinio Kūno, gaivinamo Šventosios Dvasios, niekas negalės sudraskyti. Dievo akyse Bažnyčia yra viena, šventa, katalikiška (graikiškai –„visuotinė“) ir apaštalinė, ir tokia išliks iki pasaulio pabaigos. Tai nepateisina mūsų susiskaldymų, bet juos padaro labiau kaltinančiais ir dar stipriau raginančiais juos gydyti.
Būdingiausia susiskaldymų tarp katalikų priežastis yra ne dogmos, sakramentai ir tarnystės – visa tai, ką ypatinga Dievo malone saugome budriai ir nepažeistai. Mus skaldo politika, susituokusi su ideologija. Kai renkamės politiškai, nesirenkame religiškai ir bažnytiškai, ir visiškai pamirštame klusnumo Bažnyčioje vertę ir pareigą. Politika kai kuriose pasaulio dalyse yra tikrasis susiskaldymo veiksnys, net jei nutylimas ar papiktinamai neigiamas... Tai reiškia, kad šio pasaulio karalystė žmogaus širdyje tapo svarbesnė už Dievo karalystę, – perspėjo kardinolas. Visi esame kviečiami rimtai pasitikrinti sąžinę ir atsiversti. Turime mokytis iš Evangelijos ir Jėzaus pavyzdžio. Jį supo stipri politinė poliarizacija. Buvo keturios partijos: fariziejų, sadukiejų, erodininkų ir zelotų – uoliųjų. Jėzus nestojo nė vieno iš jų pusėn ir ryžtingai priešinosi bandymams patraukti jį pas save. Ankstyvoji krikščionių bendruomenė ištikimai sekė Jo pavyzdžiu.
Jei Katalikų Bažnyčia privalo puoselėti kokią nors dovaną ar kokią nors charizmą visų Bažnyčių labui, tai tik vienybę. Neseniai vykusi popiežiaus kelionė į Iraką leido mums iš arti patirti, ką reiškia tiems, kurie yra engiami ar paliesti karų ir persekiojimų, jaustis Visuotinio Kūno dalimi. Jaustis viena su Tuo, kuris gali padaryti taip, kad tavo šauksmą išgirstų likęs pasaulis ir atgimtų viltis. Irake dar kartą išsipildė Kristaus nurodymas Petrui: „Stiprink brolius“ (plg. Lk 22, 32).
Šiomis dienomis, kai daug kas Bažnyčioje ir už jos ribų bando ieškoti kaltų ir džiaugiasi juos suradę ir įvardiję – Vyriausybę, LGBT, ES ar kurią nors partiją, turbūt verta įsiklausyti į Popiežiaus namų pamokslininko tėvo Raniero priminimą: tai – ypatingas darbas to, kurio vardas yra diabolos, graikiškai –„vienybės ardytojas, skaidytojas, skirstytojas“, – priešas, kuris sėja nesantaiką, kaip jį apibrėžia Jėzus savo palyginime apie rauges (Mt 13, 24–30). Verta mums visiems tai rimtai perskaityti ir vėl kontempliuoti.
Daniel Ibáñez / CNA nuotrauka
