Šią vasarą Lietuvoje viešėjo ir pirmiesiems mūsų krašto nuolatiniams diakonams rekolekcijas vedė Kazimieras ir Angelė AMBROZAIČIAI. Odontologas Kazimieras jau 17 metų kaip nuolatinis diakonas tarnauja Kanados lietuvių Prisikėlimo parapijoje Toronte. Didelę vyro ir žmonos tarnystės dalį užima bendravimas ir pagalba senelių globos namuose. Tad vasarą ir kalbinome juos Artumos redakcijoje klausdami, kaip jie išgyvena savo tarnystę.
– Pas mus Lietuvoje vedusių vyrų įšventinimas į diakonus dar naujiena, o jūs jau 17 metų diakonas. Ką Jums davė tie metai? Ar nesigailite to pasirinkimo?
Kazimieras: Nieko nesigailiu. Būta visko, bet daugiausia tai buvo mūsų gyvenimo atgaivinimas, atkūrimas ir atnaujinimas. Net vaikai po formacijos, mokslų ir šventimų pastebėjo pagerėjusį mūsų santuokinį gyvenimą. Esame labai laimingi.
– Žmonėms įdomu – ką konkrečiai jūs darote ar kaip atrodo nuolatinio diakono tarnystės.
Kazimieras: Diakonas tik 10 procentų laiko turi būti prie altoriaus, o kitas laikas skirtas tarnystei ligoninėje, slaugos namuose, kalėjime. Kai grįšiu, laukia trejos krikštynos. Paskui laidojame, taip pat vedame rekolekcijas, lankome slaugos namų gyventojus. Tas senolių lankymas kartais nelengvas, žmonės turi įvairių širdgėlų, išgyvena šeimų suskilimą, kartais net nori užbaigti gyvenimą. Tame amžiuje jiems grįžta visi prisiminimai. Labai naudinga ir verta su jais pabūti ir nieko nekalbėti, tik klausyti. Kartą per savaitę slaugos namuose švenčiame Mišias ir kartą per mėnesį mudu su Angele vedame adoraciją su Švč. Jėzaus Širdies litanija. Visi iš širdies gieda be jokių giesmynų, atveria širdis. Didžiojo penktadienio rytą mudu su Angele vedame pamaldas slaugos namuose, ir tai mane kiekvieną sykį itin paveikia, ypač per Kryžiaus pagerbimą. Kai prieini prie gyventojų, atrodo, snaudžia, tik pridedi kryžių prie lūpų – pabunda ir pabučiuoja. Kitus dalykus užmiršta, o šito niekada neužmiršta.
Angelė: Kai vyksta adoracija, aš padedu žmones suvežti su ratukais ar vaikštynėmis. Taip pat prisidedu prie giedojimo ir buvimo šalia. Prisimenu vieną moterį, – niekas negirdėjo, kad ji šnekėtų. O kai giedojome „Prieš taip didį Sakramentą“, mano ausys išgirdo balsiuką. Pakreipiu galvą – ogi jos lūpos juda. Visus žodžius mokėjo, išgiedojo visą giesmę, be giesmyno. Pasirodo, atmintis išlieka daug ilgiau, nei mes manome.
Kazimieras: Taip, jie užaugo su tuo – ir gegužinės pamaldos, ir litanijos... Kiekvieną ketvirtadienį slaugos namuose turime Šventojo Rašto pasidalijimą, mes jį vedame pakaitomis su tėvu pranciškonu Aurelijumi. Angelė sako: „Kazy, nekeisk jų tikėjimo“, bet jie kartais manęs paklausia tokių gilių klausimų, kur aš turiu pagalvoti. Vienas gyventojas mąsto labai moksliškai, dėl to mums lengva šnekėtis. Kartą jis manęs klausia: „Kaip Dievas gali būti Trejybė, jeigu Jis yra vienas?“ Aš jam atsakiau: „Jeigu aš visa tai žinočiau, aš pats būčiau Dievas.“ Viena moteris irgi vis turi klausimų: „Ar Jėzus žinojo, ar visą gyvenimą suvokė, kad Jis yra Dievas?“ Geras klausimas. Jie galvoja.
Angelė: Buvo tokia moterėlė, kuri kartą, pasibaigus pokalbiui, pasiūlė: „Na, pakalbėkime dabar apie mirtį.“ Kitos jos bendraamžės pasibaisėjo: „Fui, eik tu sau, jokiu būdu.“ Ta moteris sako: „Ne apie Mirtį, bet apie mirtį: kaip aš turiu pasikeisti, mirti sau, kasdien save truputį apšlifuoti.“
– Kokios buvo stipriausios jūsų tarnystės patirtys?
Kazimieras: Vis prisimenu vieną moterį. Ji gulėjo onkologinėje ligoninėje, ir viena medicinos seselė paprašė ją aplankyti. Nuėjau, susiradau palatą. Ji gulėjo be sąmonės, pusiau komos būsenos, alsavo labai tankiai, jau nebe toli mirties. Aš stoviu ir galvoju – kam gaišti laiką? Ji nei supras, nei girdės, kam eiti ir melstis? Tačiau kažkas viduje man sakė: „Kazy, tu turi prieiti prie lovos.“ Priėjau, paėmiau jos ranką ir sukalbėjau Tėve mūsų. Po maldos ji atsakė: „Amen!“ O aš galvojau, kad ji nieko nesuvokia, ir tas momentas man buvo žavingas, iš Šventosios Dvasios. Laikiau jos ranką, ji pasuko galvą į šoną ir pabučiavo man į ranką... Tada supratau, ką reiškia žodžiai: „Jėzus su mumis“; čia buvo horizontalus Jėzus, ne vertikalus. Tai buvo mūsų kelionė į Emausą (plg. Lk 24, 13–35). Vis atsimenu Jėzaus žodžius keliaujantiems: „O, jūs, neišmanėliai“ (Lk 24, 25).
Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka
Angelė: Iš tokių situacijų mes ir mokomės, nes ten, kur tu nenori rizikuoti ar išdrįsti, kaip tik Šventoji Dvasia ir įspiria į užpakalį – jeigu dar nesusipratai, ženk! Mane padrąsina Kristaus palikti žodžiai: „Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius“ (Jn 14, 12). Tai reikia pajausti, kad galėtum su laiku drąsiai žengti savo tarnystėje ir žinoti, kas esi. Dievas tave beprotiškai myli ir siuntė į šį pasaulį su tikslu. Mums teko laimė gimti lietuviais. Kai pasakė, jog statys kitus slaugos namus, pagalvojau, kad juose manęs labiau reikės, negu anglams skirtuose globos namuose. Pabūti su žmonėmis, aplankyti, kartais užtenka tik pasėdėti kelias minutes, „labas“ pasakyti. Pamenu, mama sakydavo: „Šiandien svečią turėjau.“ Na, gerai, – galvoju, – aš pas ją ateinu ir valandą pabūnu, kas gi pas ją tiek išsėdėjo? „O, – sako, – tėvas Aurelijus buvo atėjęs.“ Jis užėjo, pasveikino ir to užteko – jos diena prašvito vien nuo to apsilankymo. Mažai reikia.
Kazimieras: Prisimenu dar vieną įvykį iš mūsų praktikos ligoninėje. Angelė man parūpino psalmyną, – 10 psalmių sergantiems – vienoje pusėje anglų kalba, o kitoje – hebrajų. Toje ligoninėje gulėjo žydų kilmės žmogus, jis sunkiai sirgo. Mudu su jo žmona meldėmės kartu – žmona skaitė hebrajiškai, o aš angliškai. Psalmynas – tai žydų maldaknygė, jie kasdien iš jos meldėsi – Marija, Juozapas ir, savaime aišku, Jėzus. Jaučiau, kad meldžiamės kartu su Kristumi, tai buvo mūsų maža sinagoga. Mes taip susivienijome. O tas vyras buvo toks juokingas, jis vis sakydavo: „Mano kūnas neblogo stovio, bet mano variklis neveikia.“
Taip pat buvo įdomus atvejis su italų šeima. Tos ligoninės diakonų mentorius protestantas Jeffrey dažnai mane pasikviesdavo eiti kartu su juo, jei būdavo sunkesnė situacija. Tąkart ėjome pas italų šeimą, kurios tėvas jau buvo prie mirties. Pasirinkimas buvo arba rizikuoti ir operuotis, tačiau tuomet ligonis galėjo mirti ant stalo, arba dar šiek tiek gydyti vaistais, arba visai palikti. Šeima labai išgyveno, jai buvo sunku ir emociškai, ir morališkai, ir dvasiškai. Šitai jiems Jeffrey išaiškino, o aš pasakiau, kad Katalikų Bažnyčia moko, jog nebūtina imtis kraštutinių priemonių; jie priėmė mūsų paaiškinimus ir neoperavo, pagalvojo, jog neverta tokiame amžiuje. Viskas pasibaigė ramybėje.
Čia pas jus dar, ačiū Dievui, nėra eutanazijos, pas mus jau porą metų pacientas gali jos prašyti. Prisimenu žmogų, kuris mūsų slaugos namuose paprašė eutanazijos. Seselės supanikavo. Tada aš nuėjau pas jį. Jo žmona sirgo demencija ir gulėjo kitame aukšte. Jiems abiem buvo pasiūlyta keltis į vieną kambarį, bet žmona pasakė: „Aš jo nenoriu.“ Jį tai labai paveikė, jis jautėsi atstumtas, vienišas – koks tikslas tada gyventi, jei žmona tavęs nenori... Po poros savaičių dar prisikabino infekcija. Pagal Oregono valstijos (JAV) statistiką, pagrindinė priežastis, kodėl žmonės prašo eutanazijos, nėra skausmas (jis tik kažkur septintoje vietoje). Pirmoje vietoje – tai, kad jie praranda savo gyvenimo kontrolę. Jaučiasi nereikalingi, viskas atrodo nereikšminga, nemato prasmės gyventi. Tai psichologinis dalykas, ne fizinis. Taip buvo ir tam gyventojui, jis jautėsi niekam tikęs. Vėliau jis atsidūrė ligoninėje, nes prasidėjo sepsis, jam skaudėjo, tad vėl pradėjo apie tai kalbėti. Jis neprašė: „Kazy, eik, pašauk daktarą, kad mane nuvežtų į kliniką.“ Jis tik apie tai kalbėjo, aš klausiau... Ir nė vieno sykio mes nesukalbėjome nė vienos maldos ligoninėje, bet man visi lankymai ir visi mąstymai buvo tikra malda.
O paskui jis nusiramino. Jo dukra sakė, kad daktaras atėjo pas jį ir davė tris pasirinkimus: tęsti gydymą antibiotikais, stabdyti gydymą ir grįžti į slaugos namus arba užbaigti viską eutanazija. Jis man parodė jam įvestą intraveninį kateterį ir pasakė: „Aš tęsiu gydymą ir lauksiu, kaip bus ateityje.“ Man buvo taip džiugu. Daktaras jau buvo pasiūlęs eutanaziją ir jis galėjo pagalvoti – o, gerai, užbaikime. Bet jis to nepasirinko. Kai jau ketinome atsisveikinti, ištarė: „Man patiko, ką tu man pasakei. Viskas per tave.“ Čia buvo ne jo žodžiai, bet Šventosios Dvasios. Aš jam nepamokslavau, jokių paskaitų neskaičiau.
– Tokias tarnystes galima atlikti ir be šventimų, tai dėl ko verta būti diakonu? Kodėl Bažnyčia įšventina tik kai kuriuos, kai kiti ir toliau ne mažiau sėkmingai dirba tuos pačius darbus, išskyrus liturginę dalį?
Angelė: Pasakysiu stačiokiškai – vyrams reikia tam tikro paspyrimo. Parengtiesiems diakonystei sakydavo: „Jau jūs paruošti. Dabar įsipareigokite.“ Tas rankų uždėjimas, pašventinimas yra pasiuntimas, palaiminimas ir paskatinimas daryti. Kiekvienoje Bažnyčios tarnystėje turi būti pašaukimas, parengimas ir pasiuntimas. Vyrams to pastūmėjimo reikia, tada jie prisimena tą rankų uždėjimą ir vyskupo žodžius: „Eik.“
