Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

O mes kitokie

Šventa Kazimiero istorija

2015-02-03 | Kazimierui STYČINSKIUI užrašyti padėjo Inesa VAITKŪNAITĖ
artuma1502 rs p33

Su Kazimieru susipažinau prieš daugiau nei dešimt metų. Pakviečiau jį į Pal. Jurgio Matulaičio socialinio centro dirbtuvėles neįgaliems žmonėms. Tuomet jis dar buvo gatvės žmogus ir nuolat tekdavo jo ieškoti turgaus kvartaluose, klausti elgetaujančių prie Katedros. Jis buvo jų saviškis. Mažutėlis tarp mažutėlių. Jis gali papasakoti savo istoriją, o aš joje nuolat perskaitau, kaip Dievas išgelbsti savuosius.

Kai buvau mažas, mano mama buvo gyva. Ji mane auklėjo. Ir aš augau su vyresniu broliu netoli Katedros, Stuokos-Gucevičiaus gatvėje. Tai buvo senas avarinis namas. Mama dirbo medicinos sesele ir man samdė mokytoją, kuri porą metų mane namie mokė rašyti, skaityti. Mama mokėjo mokytojai; norėjo, kad patekčiau į neįgalių vaikų mokyklą. Mes ėjome su mama į mokyklos komisiją, ten aš sudėliojau trikampį. Ir komisijos moteris pasakė: nepatinka. Ir mokytis aš negalėjau. Buvau namie.

Mano tėvas kartais sugrįždavo girtas ir mušdavo mamą. Ir mane vydavo laukan. Aš slėpdavausi patvory. Su juo mama paskui išsiskyrė. Ir aš nenorėjau su juo gyventi.

Paskui mano mama gavo butą. Justiniškėse, Taikos gatvėje. Ten gyvenau dviese su mama.

Aš mėgau keliauti. Kelionės prasidėjo nuo troleibuso. Man labai patiko važinėtis troleibusu. Aš visą dieną taip ir praleisdavau. Vakare paskutinėje stotelėje Klinikų žiede, kai visi išlipdavo, mane pasiimdavo mama arba brolis.

Vieną sykį, tada man buvo 16, įsėdau ne į tą troleibusą, nuvažiavau į Žirmūnus. Šito rajono nepažinojau. Naktį miegojau laiptinėje. Suradę gyventojai iškvietė greitąją ir mane išvežė į Naujosios Vilnios ligoninę. Aš neturėjau jokio dokumento. Todėl man davė Mustafano pravardę. Pusę metų praleidau ten tiesiog gydomas.

Tada tėvai manęs visur ieškojo, bet nerado. Mano mama dirbo ligoninėje. Vienas mamos pažįstamas gydytojas lankėsi Naujosios Vilnios ligoninėje ir mane pažino. Pranešė motinai. Mane pasiėmė. Sugrįžau nugydytas, sunkiai atpažinau namus ir tėvus.

Paskui pradėjau važinėtis traukiniais. Buvau į Kauną nuvažiavęs, iš ten tėvams skambino milicija. Paskui buvau nuvažiavęs į Leningradą, žmonės surado bemiegantį gatvėje, milicijos iškviesti tėvai atvažiavo pasiimti. Kitą sykį mane sugavo prie Ukrainos–Rumunijos sienos. Leitenantas Belelia parvežė iš Ukrainos Lietuvon, nes čia jis mokėsi.

Dar važinėjau taksi, sykį pravažinėjau 63 rublius, mama turėjo sumokėti. Brolis sako, kad taip važinėdamas pripratau elgetauti, patys žmonės man duodavo, susipažindavau su elgetaujančiais, jie tapdavo mano draugais, įtraukdavo elgetauti, kadangi greitai pririnkdavau pinigų, nes aš turiu negalią, esu kitoks.

Gyvenau su daug kuo ir gatvėse, ir rūsiuose. Buvo tokia Larisa su dviem vaikais, gyvenau pas ją, jai rinkdavau pinigus, nes ji nedirbo.

Mane traukė gatvė. Dėl draugystės atiduodavau gatvės draugams savo drabužius ir viską, ką geresnio turėdavau.

Mano mamos nebėra. Ji kapuose guli. Paskui ir tėvas numirė. Tada mano brolis manimi rūpinosi. Aš gyvenau vienas Taikos gatvėje. Nueidavau į parduotuvę. Pinigų aš susirinkdavau prie parduotuvės, dar prašydavau žmonių prie Katedros ir Aušros Vartų, prie Kalvarijų turgaus.

Dabar gyvenu Pašilaičiuose. Ten yra namai. Juose gyvena žmonės, kurie nebeturi tėvų ir kurie patys negali gyventi. Ten geri darbuotojai: Danuta, Dana, Dalia, Renata, Violeta, Larisa, o Vitalija man nelabai.

Namuose aš padedu: Igorį nuvedu į tualetą, jis sunkiai vaikšto, padedu pamaitinti Darių.

Dabar nusprendžiau: būsiu geras. Aš vaikštau savo kojomis. Galiu nueiti į bažnyčią. O paskui galiu grįžti namo. Aš stengsiuosi dirbti. Man patinka dirbti. Dirbu Matulaičio parapijos dirbtuvėlėse. Gaminu ikonas. Galiu keramika užsiimti. Gaminu žvakutes. Moku dirbti kompiuteriu.

Aš myliu Dievo Motiną. Dievas visada man padeda. Aš meldžiuosi, prašau ir dėkoju. Mergelei Marijai meldžiuosi. Esu žmogus, turintis negalią. Turiu Dauno sindromą – tai kai kažkas kitaip galvoje. Ir dar mane beria, mano koja baisi – man tai nepatinka. Nenoriu sirgti.


NAUJAUSIAS NUMERIS
2019 m. spalis 10

Artuma - artuma201910 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22