Br. Ramūnas MIZGIRIS OFM
Biblijoje vien tik Dievas yra šventas (hebr. kadôš). Žmonės, daiktai, dienos ir kita savo šventumą (hebr. kodeš) gauna tiktai iš Dievo. Šie du biblinės teologijos teiginiai apie Dievo ir žmonių šventumą yra pagrindiniai ir patys svarbiausi.
„Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste, – Šventykla buvo kupina jo apdaro. Aplinkui stovėjo jam tarnauti pasiruošę serafimai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė savo veidus, dviem dengė kojas ir dviem plasnojo ore. ‘Šventas, šventas, šventas yra Galybių Viešpats! Visa žemė pilna jo šlovės!’ – šaukė jie nepaliaudami vienas kitam.“ Taip rašoma Senojo Testamento Izaijo knygoje (6, 1–3). Triskart „šventas, šventas, šventas“ (šiandien sakytume „švenčiausias“, mat biblinėje hebrajų kalboje būdvardžiai nelaipsniuojami) pabrėžia išskirtinį, kūrinijoje niekam neprilygstantį Dievo šventumą. Taip Biblijoje vien Dievas apibūdinamas. Pavadinti žmogų švenčiausiuoju prilygtų piktžodžiavimui ir nuodėmei.
Dievo šventumas tolygus Jo būties kitoniškumui: „Nes mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai, – Viešpaties žodis. Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis“ (Iz 55, 8–9). Tai vadinamasis ontologinis (gr. ontos – „būtis“) Dievo šventumo bruožas. Dievas – nuo pasaulio atskirtas Dievas (greičiausiai net pats hebrajiškas žodis kadôš – „šventas“ – yra kilęs iš senovinės kanaaniečių kalbos veiksmažodžio qadad, kuris ir išreiškia atskyrimo idėją). Atskirtas ne vietos ir erdvės – „Juk mes jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28), – bet tobulumo atžvilgiu. Jis yra visą kūriniją savo tobulumu pranokstantis Dievas. Būtent todėl Jo šventumas yra ne viena iš daugelio dieviškųjų savybių, bet pats dieviškasis buvimas ir esatis, pats Dievas.
Dievo šventumas taip pat išreiškia ir Jo doros tobulumo idėją. Tai moralinis dieviškojo šventumo bruožas. Šventas Dievas yra geras Dievas. „Vienas didikas kartą paklausė: ‘Gerasis mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?’ Jėzus jam atsakė: ‘Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik Dievas’“ (Lk 18, 18–19). Ši savybė būdinga tik bibliniam Dievui. Pagoniškos dievybės nepasižymi moralinėmis dorybėmis. Tad Biblijos Dievas, kuris yra geras ir laikosi tam tikrų moralinių principų, reikalauja šventumo ir iš savo sukurto žmogaus: „Kadangi aš esu Viešpats, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės, kad būčiau jūsų Dievas, jūs būsite šventi, nes aš esu šventas!“ (Kun 11, 45). Taigi būti šventam reiškia būti moraliai tobulam žmogui. Šiuo išskirtiniu bruožu taip pat pasižymi biblinė šventumo samprata, nes pagonių dievai iš savo išpažinėjų to nereikalaudavo.
Kita vertus, Biblijoje žmogaus šventumas nebuvo tapatinamas tiktai su morale bei etika, ir tai itin svarbu suprasti. Kai kuriuose šv. Pauliaus laiškuose iš pirmo žvilgsnio galime įžvelgti tam tikrą nenuoseklumą. Antai Pirmojo laiško korintiečiams adresatus apaštalas įžangoje vadina „šventaisiais“, o toliau tuos pačius asmenis bara už moralinius jų nusižengimus (plg. 1 Kor 1, 1–2; 5, 1; 11, 18–21). Kaip tai suprasti? Kodėl šventaisiais Paulius vadina nuodėmingus Korinto krikščionis? Apaštalui šventumas neatrodo vien moralinė žmogaus savybė. Žmonių šventumas, kaip jau sakyta, kyla iš dieviškojo šventumo. O šis pirmiausia yra ontologinio pobūdžio ir reiškia Dievo kitoniškumą. Todėl ir žmogus tik tiek šventas, kiek yra įsišaknijęs į tą dieviškąjį kitoniškumą.
Kitaip tariant, būti šventu žmogumi – tai priklausyti Dievui visa, net ir nuodėminga, savo būtimi. Šis antras biblinio šventumo požymis jokiu būdu nepanaikina pirmojo, t. y. moralinio, šventumo. Tačiau jis padrąsina tikintį žmogų ir suteikia jam džiaugsmo, nes primena Dievo, kuris juk „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 45), gerumą.
