In memoriam. Valdui MACKELAI atminti
2017 m. lapkričio 24-ąją į pas Viešpatį iškeliavo dr. Valdas MACKELA – VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas, VU Religijos studijų ir tyrimų centro bendradarbis, Lietuvoje bene daugiausia mokęs bei skelbęs apie Šventąją Dvasią ir akademiniame pasaulyje, ir krikščioniškoje aplinkoje. Siūlome jums jo minčių apie tai, kas yra Šventoji Dvasia ir kaip ji veikia žmogaus ir Bažnyčios gyvenime.
Šventoji Dvasia yra Asmuo
Apaštalų darbuose skaitome, kaip apaštalas Paulius atvyksta į Efezą ir atėjęs pas mokinius pamato, jog jiems kažkas negerai.
„Ten jis užtiko kelis mokinius ir paklausė: ‘Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią?’ Jie atsakė: ‘Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia.’ Jis klausė toliau: ‘Tai kokį krikštą jūs esate priėmę?’ Jie atsakė: ‘Jono krikštą.’ Tada Paulius paaiškino: ‘Jonas krikštijo atsivertimo krikštu, ragindamas žmones tikėti tą, kuris ateis po jo, būtent Jėzų.’ Tai sužinoję, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardan. Paskui Paulius jiems uždėjo rankas, ir ant jų nužengė Šventoji Dvasia. Jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti“ (Apd 19, 1–6).
Kodėl gi Šventąją Dvasią vadiname šventa? Žodis „šventas“ nurodo, kad Dvasia nepriklauso sukurtų dalykų tikrovei. Ji priklauso transcendentinei tikrovei, tokia yra viena. Ir Ji yra Asmuo.
Šventosios Dvasios galybe ir jėga mes esame Dievo apdovanoti jėgomis. Negalime daryti Dievo darbų vien savo jėgomis ir pastangomis. Netgi Jėzus, kai tarnavo būdamas žemėje – vaikščiojo ir mokė, laisvino velnio pavergtuosius, gydė ligonius, atleido nuodėmes, tai darė ne savo galia, bet Dvasios jėga. Ir mes, kaip Kristus, esame patepti Dvasios galia. Mes taip pat turėtume gydyti, nešti laisvę, padėti išsivaduoti iš priklausomybių, prislėgtumo, vienatvės, iš viso to, kas stingdo žmogų, neleidžia jam džiaugtis. Mes turėtume daryti tai, ką darė Kristus, bet tai galime tiktai Dvasios galia.
Kas atsitinka, kai žmonės patiria Šventosios Dvasios krikštą? Tai patyrusieji liudija:
„Mūsų tikėjimas tapo gyvas, jis tapo kažkuo panašus į žinojimą. Antgamtinis pasaulis netikėtai tapo tikresnis nei gamtinis. Trumpai tariant, Jėzus Kristus mums yra tikras Asmuo, mūsų Viešpats, veikiantis mūsų gyvenime. Skaitydami Naująjį Testamentą matome, kaip visa jame tikra, kiekvienas žodis, kiekviena eilutė. Malda ir sakramentai išties tapo kasdiene mūsų duona, neliko vien „mums naudinga“ praktika. Meilė Šventajam Raštui, meilė Bažnyčiai – iki tol niekada nemaniau, kad tai įmanoma, – mūsų santykių su kitais perkeitimas, poreikis liudyti ir visus lūkesčius pranokstanti liudijimo galybė – visa tai tapo mūsų gyvenimo dalimi. Pradinis Dvasios krikšto patyrimas visai nebuvo emocinis, bet gyvenimą nutvieskė ramybė, pasitikėjimas, džiaugsmas ir taika… Giedojome Dvasią Kūrėją ateiti kviečiantį himną Veni Creator Spiritus ir jį supratome. Nenusivylėme. Taip pat buvome apipilti charizmomis. Tai sykiu mus panardino į pačią geriausią ekumeninę atmosferą.“
Čia pasakyta beveik viskas, ką duoda Šventosios Dvasios krikšto patyrimas. Pasiremdamas knyga Šventosios Dvasios krikštas („Gyvieji akmenėliai“, 2014), išskirsiu 12 punktų, kurie nusako šį patyrimą.
Ką daro Šventoji Dvasia?
Kai buvau dar jaunas krikščionis ir mačiau tuos, kurie gieda iškėlę rankas, meldžiasi už kitus, galvodavau, kaip gerai, kad Dievas juos pašaukė, bet maniau, jog tai skirta ne man. Man atrodė, kad Dievas pasišaukia tik tam tikrus žmones ir juos taip apdovanoja. Vėliau giliai širdyje pripažinau, kad aš irgi norėčiau turėti tą Dvasios pilnatvę, Dvasios malonę, taip pat melstis ir tarnauti Bažnyčioje. Būtent tada viskas ir pasikeitė. Mano Dvasios krikštas įvyko per Kristaus Karaliaus iškilmę. Mišiose klausydamas Šventojo Rašto ir homilijos staiga supratau esmę – jeigu Kristus yra Karalius, Jam reikia tarnų. Pirmą kartą į galvą atėjo mintis, kad tikėjime neužtenka vien tik gauti, vartoti gerus ir gražius dalykus – dalyvauti konferencijose, girdėti pamokslus, priimti sakramentus. Dievas tikisi, kad aš tarnausiu. Šis momentas pakeitė viską iš esmės. Aš supratau, kad Dievas gali ir nori man duoti savo dovanų, bet pirmiausia aš pats turiu būti pasirengęs duoti. Ir kuo daugiau esu pasirengęs duoti, tuo Dievas gali teikti daugiau. Kai patiri Dvasios krikštą, nekyla abejonių, kad tai įvyko. Tai toks malonės ir pilnatvės patyrimas, jog negali sakyti: „Na, nesu tikras.“ Tai su niekuo nesulyginamas patyrimas.
Ir pirmiausia tai yra Dievo meilės patyrimas, Dievo kaip Trejybės tikrovės ir artumo patyrimas. Kai už mane meldėsi, aš pradėjau šlovinti Dievą kaip tie mokiniai Efeze. Išėjau iš salės, skambėjo varpai, ir aš išgyvenau begalinę Dievo meilę. Staiga Dievas – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia tapo labai aiški ir gili tikrovė. Dievas dovanoja patį save, duoda patirti Jėzų kaip Viešpatį ir Šventąją Dvasią kaip tą, kuri gali padaryti už mus daugiau. Mes galime metų metus bandyti kažką keisti savyje, išsivaduoti iš nuodėmingų polinkių ir priklausomybių, ir tai mums savo jėgomis nepavyksta. Bandome pakeisti santykius su artimaisiais, ir niekas nesikeičia. Mes neturime tokios galios, tokios malonės, kad galėtume tai padaryti, bet ateina Šventoji Dvasia ir perkeičia tuos dalykus, apie kuriuos galėjome tik pasvajoti.
Antra, Šventoji Dvasia brandina mūsų gyvenimo vaisius. Laiške galatams Paulius rašo, kad tie, kurie gyvena Dvasia, yra apdovanojami tokiais vaisiais, kaip meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, ištikimybė, gerumas, romumas, susivaldymas (plg. Gal 5, 22–23). Mes patys galime ugdytis dorybes, bet tik Šventoji Dvasia gali padaryti mus tobulus, nes Dievas yra Kūrėjas. Šventoji Dvasia buvo dar tada, kai mūsų nebuvo šiame pasaulyje. Iš nieko Ji kūrė pasaulį, ir dabar, kai mūsų gyvenime kažkas yra sugriuvę, sugadinta, Dievas toliau kuria pasaulį ir kuria mus.
Trečia, Šventoji Dvasia teikia šlovinimo ir garbinimo dovaną. Mūsų įprastinė malda, jei gyvename ne pilnatvėje, yra atsiprašymas už tai, ką bloga padarėme, ir prašymas dalykų, kurių mums reikia. Tikras garbinimas ir šlovinimas nėra tik religinių tekstų giedojimas. Tai malda, kreipianti žvilgsnį į Dievą. Šloviname Dievą tada, kai kiekvieno mūsų veiksmo, žodžio, kiekvienos dienos galutinis tikslas yra Dievas!
Ketvirtas – labai naudingas dalykas krikščionio gyvenime – yra suvokimas, kam reikalingi Šventasis Raštas, malda ir sakramentai. Sekmadienio Mišios gali būti tik pareiga... arba diena, kurios lauki visą savaitę. Tada ne taip svarbu, ar Mišios „gražios“; svarbiausia yra Kristus, čia aukojantis save už mane. Malda tampa ne pareiga, kurią turi atlikti ryte ir vakare, bet gyvenimo būdas. Išpažinties eini džiaugsmingai ir kuo dažniau. Niekaip nesuprantu katalikų, kurie laukia privalomos metinės velykinės išpažinties. Turėti švarią sąžinę yra didžiausia palaima. Teisumas, ramybė ir džiaugsmas – tai Dievo karalystė (plg. Rom 14, 17). Norisi pašalint viską, kas atskiria mane nuo šios tikrovės. Atsiranda Dievo žodžio alkis. Dažnai mes, katalikai, esame linkę Šventąjį Raštą pakeisti kitomis geromis knygomis, pamokymais, dvasingumais. Bet niekas kitas negali taip pamaitinti mūsų sielos kaip Dievo žodis.
Penkta, iš naujo gimsta meilė Bažnyčiai. Žmonės, neturintys nieko bendra, po drauge praleisto laiko negali gyventi vienas be kito. Jie supranta, jog Bažnyčia – ne ritualines paslaugas teikianti nekilnojamojo turto agentūra, į kurią gali kreiptis dėl gražių apeigų, – jie patys yra Bažnyčia! Ir tada jau nebesipiktini „blogais“ kunigais arba „netikusiais“ tikinčiaisiais, bet džiaugiesi, kad jų apskritai yra. Galų gale atrandi, kad Bažnyčia yra ne tik čia esantieji, bet ir tie, kurie Danguje, t. y. visa šventųjų Bažnyčia.
Šeštas dalykas – vadinamosios charizmos. Esama įvairių charizmų sąrašų – tai kalbų dovana, kalbų aiškinimo, išgydymo, vadovavimo, šelpimo, mokymo, apaštalavimo, pranašavimo ir kitos dovanos.
Septintas dalykas yra gydymas ir išlaisvinimas. Vienas nuostabių Šventosios Dvasios veikimo būdų dabartinėje Bažnyčioje yra būtent ši tarnystė. Keista, kad dar prieš keliolika metų to viso nebuvo. Dabar turime daugybę programų, grupių, kurios rūpinasi tuo, kad mes gytume. Gydymasis nėra savitikslis. Tikslas – kad Dievo žmonės taptų pasirengę bet kuriam geram darbui, kad būtume pajėgūs rūpintis kitais, jiems tarnauti.
Aštuntas dalykas yra veikimas tarp pasauliečių. Šventoji Dvasia yra duota visiems. Dievo karalystė ateina tada, kai kas nors supranta, kad yra dalykas, kurio jis negali nedaryti. Yra daugybė veiklų, kurias galime daryti, jeigu Dievas mus šaukia. Pirmasis krikščionio pašaukimas ir devintasis punktas – tai dalytis džiaugsmu ir skelbti Evangeliją. Tai nereiškia tik kalbėti apie Dievą. Tikroji Evangelija yra išgyventi Dvasios pilnatvę taip, kad priėję žmonės klaustų, kodėl tu esi toks. Šventoji Dvasia įkvepia daugybę naujų būdų, kaip galima skelbti Evangeliją. Šventoji Dvasia duoda kūrybingą meilę, pajėgiančią atrasti žodžius ir tinkamiausią būdą pasiekti kitus žmones, kuriems taip pat reikia išganymo.
Dešimtas dalykas, labai svarbus, yra įsipareigojimas socialiniam teisingumui: vieni neturi maisto, kiti būsto, vis dar yra našlaičių namai, ligoninės. Šventoji Dvasia įkvepia norą būti šalia tų, kurie yra silpniausi, neįgalūs, kuriems labiau nei bet kam reikia mūsų pagalbos.
Vienuoliktas dalykas – Šventoji Dvasia įkvepia ekumeninį bendravimą. Be mūsų, katalikų, dar yra ir kitų krikščionių. Mes turime vieną Viešpatį, vieną tikėjimą, vieną krikštą, ir viena Šventoji Dvasia veikia mūsų Bažnyčiose.
Galiausiai dvyliktas – naujų bendruomenių kūrimasis. Dvasios krikštas skatina krikščionis burtis ir būti kartu. Mes, kaip Bažnyčia, esame vienas kūnas. Kai einame Komunijos per Mišias, einame vienytis su Viešpačiu, bet Komunija yra ir mūsų tarpusavio bendrystė. Mes ne tik priimame Kristų į save – mes tampame Kristaus Kūno nariais. Šventoji Dvasia pirmiausia vienija. Krikščioniško gyvenimo tikslas yra meilė. Mes mokomės mylėti. Tik tarnaudami vieni kitiems galime iš tiesų išmokti mylėti.
Prašykime, kad Šventoji Dvasia ateitų dar ir dar kartą, kad Ji parodytų tuos kelius, kuriais nori veikti mūsų gyvenime, ir nustebintų mus vis iš naujo.
Parengta pagal 2015 m. balandžio 19 d. Kaune vykusios Atsinaujinimo dienos „Gyvenimas Šventojoje Dvasioje“ konferenciją „Būkite pilni Dvasios“ (Ef 5, 18)
