picture alliance / Gennari/Vatican Pool/Spaziani nuotrauka
Tikriausiai daugybė mūsų Kūčių vakarą stebėjo transliaciją iš Vatikano, kai ratukuose sėdintis popiežius Pranciškus atvėrė Šventojo Petro bazilikos Vatikane duris ir pirmas pro jas įriedėjo. Taip prasidėjo 2025 m. Jubiliejus, pavadintas Vilties piligrimai. Vėliau, kaip ir skelbta Šventojo Tėvo bulėje dėl šio Jubiliejaus paskelbimo Nenuvilianti viltis, atvertos ir kitų Romos popiežiškųjų bazilikų durys: gruodžio 29 d. Šv. Jono Laterane, sausio 1 d. – Šventosios Marijos Didžiojoje bazilikoje, o galiausiai, sausio 5 d., atvertos ir Šv. Pauliaus už Mūrų bazilikos Šventosios durys (tiesa, bulėje nebuvo nurodyta, tačiau popiežiaus sprendimu gruodžio 26 d. buvo atvertos Šventosios durys Romos Rebbibija kalėjime). Tad kokia šių šventųjų durų istorija ir prasmė?
Durys ir jų simbolika
Durys ar vartai visada buvo reikšmingos žmonijai. Graikų, o vėliau ir romėnų pasaulyje jos buvo kaimų, miestų ir rūmų apsaugos ir gynybos elementas, bet taip pat įgijo stiprią dvasinę simboliką, kaip riba tarp pasaulių, tarp gyvenimo ir mirties, kaip perėjimo taškas. Panašią dvasinę reikšmę vadinamosios Šventosios durys turi ir krikščionijoje. Formaliai jas galime apibrėžti kaip krikščioniškos bažnyčios ar bazilikos duris, kurias tokiomis paskelbė popiežius. Šios durys, paprastai užmūrytos, atidaromos tik Jubiliejaus proga, kai pro jas galima praeiti ir gauti visuotinius atlaidus. Čia verta prisiminti, kad Jubiliejus – tai metus trunkantis laikotarpis, per kurį Bažnyčia suteikia ypatingus atlaidus tiems, kurie leidžiasi į piligrimines keliones, atlieka artimo meilės darbus, atsideda maldai ir atgailai arba praeina pro vienas iš popiežiaus paskelbtų Šventųjų durų.
Kalbant apie simbolinę Šventųjų durų reikšmę, pastebime, kad tokios durys jau minimos Ezekielio knygoje kaip vartai, pro kuriuos įeina Dievo šlovė (ir ne tik į namus): „Tuomet jis atvedė mane prie rytinių vartų. Žiūriu, Izraelio Dievo šlovė artinasi iš rytų, jos ūžesys kaip šniokštimas galingų vandenų, ir žemė spindi nuo jo Artumo. Regėjimas, kurį mačiau, buvo kaip regėjimas, kurį buvau matęs, kai jis atėjo sunaikinti miesto, ir kaip regėjimas, kurį buvau matęs prie Kebaro upės. Puoliau veidu žemėn“ (Ez 43, 1–4). Dar geriau Šventųjų durų reikšmę galime suprasti Evangelijoje pagal Joną: „Jėzus kalbėjo toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys. Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras“ (Jn 10, 7–9). Čia Jėzus kalba apie save kaip apie duris, todėl Šventosios durys tampa nepamainomu praėjimu tiems, kurie nori Juo sekti bei rasti Jame atpirkimą iš visų nuodėmių ir išgelbėjimą.
Ėjimas pro Šventąsias duris negali būti tik erdvės pakeitimas: jis turi apvalančio perėjimo per Kristų, kuris jame reiškiamas, vertę. Gyvenimo naujumas pirmiausia yra Atpirkėjo darbo mumyse vaisius, bet taip pat ir mūsų konkretus įsipareigojimas praktiškai įgyvendinti jo gyvenimo Evangeliją.
Apskritai bet kurių bažnyčios durų peržengimo veiksmas turėtų išreikšti kiekvieno krikščionio troškimą susitikti su Dievu ir gyvaisiais Kristaus Kūno nariais; jis turėtų priminti pirmąjį įžengimą į bažnyčią krikštytis, taip pat vėlesnius įžengimus švęsti kitų sakramentų, ypač sekmadienio Eucharistijos. Bažnyčios slenksčio peržengimas žymi perėjimą iš išsiblaškymo į susikaupimą, iš veiklos į šventimą, iš išsiblaškymo į bendrystę, iš tūkstančio darbų šėlsmo į sėdėjimą prie Mokytojo kojų klausantis jo Evangelijos.
Tradicija
Popiežius Celestinas V 1294 m. Šventosiomis paskelbė Akvilos Santa Maria di Collemaggio bazilikos duris. Ir šiandien čia vyksta kasmetinis jubiliejus, UNESCO priskirtas prie žodinio ir nematerialaus žmonijos paveldo. Prie Šventųjų durų būtina paminėti Santjago de Kompostelos katedros, Atri katedros ir Notre-Dame de Québec bazilikos duris. Beje, neeilinio Gailestingumo jubiliejaus proga tokias duris turėjo visos pasaulio katedros ir specialios šventovės. Paskelbus apie 2025 m. jubiliejų, daugybė tikinčiųjų suprato, kad ir tais metais visos katedros tokias atidarys. Tačiau eilinio Jubiliejaus proga keliausime į Romą.
Romos Šventosios durys. Šventųjų durų atvėrimas Romoje priskiriamas popiežiui Martynui V, kuris 1423 m. jubiliejaus proga atidarė specialias duris į Laterano baziliką. Šventojo Petro bazilikoje, atrodo, buvo patvirtintos 1450 m. jubiliejui, iškaltos Jono VII Dievo Motinai dedikuotos koplyčios galinėje sienoje, toje vietoje, kur jos yra ir šiandien. Aleksandras VI 1500 m. ketino šiam jubiliejinių metų pradžios ženklui suteikti dar didesnės svarbos. Jis nustatė, kad Šventosios durys turi būti su specialiomis apeigomis atveriamos visose keturiose patriarchinėse bazilikose (taip Romos didžiosios bazilikos buvo vadinamos iki 2006 m., kai Benediktas XVI atsisakė neaiškios istorinės reikšmės Vakarų patriarcho titulo, kuris dabartiniame kontekste tapo nebeaktualus, ir siekdamas skatinti ekumeninį dialogą). Sau pasiliko Šventojo Petro bazilikos durų atvėrimą, kitas atveriant jo pasiuntiniams.
Atidarymo apeigos
Dar 1500 m. jubiliejaus proga parengtas ritualas. Pradžioje giedama 118 psalmė: „Atverkite man teisingumo vartus: noriu įeiti ir padėkoti Viešpačiui. Tai Viešpaties vartai, pro juos įeina teisieji“, popiežius tris kartus plaktuku suduoda į duris užmūrijusią plytų sieną. Kai kas šiuos plaktuko smūgius simboliškai lygino su Mozės veiksmu, kai jis privertė iš uolos trykšti vandenį, kad atgaivintų savo tautą. Sieną pašalinus ir atgailaujantiesiems nuplovus slenkstį kvepiančiu vandeniu, popiežius, dešinėje rankoje nešdamas kryžių, o kairėje – degančią žvakę, pereina jas, užgiedodamas padėkos himną Te Deum. Vėliau apeigos buvo papildytos Šventųjų litanijos giedojimais ir procesija.
Iki 1975 m. Šventojo Petro bažnyčios Šventosios durys būdavo užmūrijamos pasibaigus kiekvienam jubiliejui ir išardomos pradedant kitą jubiliejų. Ypač žinomas ritualas, kai jubiliejų paskelbęs popiežius suduodavo pirmuosius tris smūgius plaktuku į sieną, kurią po to griaudavo mūrininkai. Tačiau būtent tais metais, po vos neįvykusios nelaimės išardant mūrą, buvo nuspręsta jį ardyti iki prasidedant jubiliejui. Taip atsirado ir šiandien naudojamos recognitio – atpažinimo apeigos.
Esame kviečiami peržengti keturių popiežiškųjų Romos bazilikų duris. Garsiausios jų, atvertos popiežiaus Pranciškaus, yra Šventojo Petro Vatikane. Dabartinės Šventosios durys yra skulptoriaus Vico Consorti (1902–1979), laimėjusio 1950 m. Jubiliejinių durų konkursą, darbas. Šventosios durys, atliktos per 11 mėnesių, buvo atidarytos 1949 m. Kalėdų išvakarėse. Jas padovanojo Lugano ir Bazelio vyskupas monsinjoras Franzas von Strengas ir jo tikintieji – kaip padėką Taikos popiežiui Pijui XII, dėkodami Viešpačiui už tai, kad apsaugojo Šveicariją nuo karo baisumų. Šventojo Petro duris sudaro 16 stačiakampių skydų, pasakojančių žmonijos istoriją nuo jos aušros iki šių dienų.
Skydų apačioje, tarp įvairių raižinių, užrašyta: „Tegul iš čia gausiai trykšta dieviškosios Malonės šaltiniai ir apvalo visų įeinančiųjų sielas, grąžina joms šventą ramybę, puošia krikščioniškomis dorybėmis.“ Tebus tai ir linkėjimas kiekvienam Vilties piligrimui.
