Pasaulyje žinomas kaip Andrzej Tadeusz Bonawentura Kościuszko – LDK gimęs, įtvirtinimus mūšiams statęs karo inžinierius, generolas, JAV karo už nepriklausomybę (1775–1783) dalyvis, Kosciuškos sukilimo (1794) vadas. Jo būta labai įvairiapusio žmogaus. Visą gyvenimą kovojo už laisvę, žmogaus teises, savo tėvynę ir jos žmones. Didvyris, kurį visais įmanomais būdais skelbia savu JAV, Lenkija, Baltarusija. Na, taip pat ir mes, nes gimė LDK žemėse.
Kilmė, jaunystė
Mūsų herojaus šeima buvo vidutiniai bajorai. Neskurdo, bet nebuvo ir turtingi. Tėvas Ludwikas Tadeuszas – lietuviško pėstininkų pulko pulkininkas, motina – Tekla Ratomska, kilusi iš smulkių bajorų.
Tadas Kosciuška gimė 1746 m. Meračiauščinos dvare, netoli Kosavos miestelio Lietuvos Brastos vaivadijoje. Buvo ketvirtas vaikas šeimoje. Anksti mirus tėvui, motina su pulkeliu vaikų vertėsi sunkiai, tačiau du sūnus mokytis į pijorų vienuolių įsteigtą kolegiją išsiuntė. Mokslai truko penkerius metus. Našlė ilgiau išlaikyti kolegijoje sūnų nepajėgė finansiškai. Vyresnysis brolis paveldėjo tėvų dvarus, tad Tadas pasirinko karininko kelią. Verta pabrėžti, kad vaikystėje Kosciušką kaip asmenybę formavo labai išsilavinęs ir daug keliavęs dėdė, o tėvų įtaka nebuvo itin didelė.
1765 m., padedamas kunigaikščio Adamo Czartoryskio, Tadas įstojo į elitinės Riterių mokyklos kadetų korpusą. Ir tuoj pat sublizgėjo neeiliniais gabumais. Studijavo istoriją, filosofiją, lotynų, prancūzų, vokiečių, lenkų kalbas, ekonomiką, matematiką, geodeziją. Kaip išimtinai gabus kadetas, jis gavo teisę lankyti inžinerijos mokslų kursą. 1769 m. baigė studijas, būdamas kapitonas.
Gimtinė. Viktoro Vincento Adamo litografija,1848 m.
Gabumai savo ruožtu, tačiau Kosciuška nebuvo didikas ir piniguose nesimaudė. Bet jam ir vėl padėjo kunigaikštis Czartoryskis. Jis išrūpino jaunuoliui karališkąją stipendiją studijoms Paryžiuje. Čia Kosciuška gilino žinias karališkosios gvardijos karo akademijoje. Prancūzijos sostinėje praleido jam lemtingus penkerius metus. Nokstanti revoliucija ir jos idėjos padarė rimtą poveikį Kosciuškos politinėms ir socialinėms pažiūroms.
Meilės nesėkmės
Karštas patriotas ir aukščiausios prabos karininkas 1774 m. grįžo į tėvynę – šalį, draskomą, niokojamą, žeminamą Rusijos, Austrijos ir Prūsijos. Kariuomenė buvo sunykusi, merdinti. Suprantama, Kosciuškai joje vietos neatsirado. Tai jauną karininką varė į neviltį.
Maža to, 28 metų Kosciuška beviltiškai įsimylėjo Lietuvos lauko etmono Józefo Sylwesterio Sosnowskio dukterį Ludwiką. Jausmas buvo abipusis. Tačiau kai Tadas paprašė didžiūno dukters rankos, išgirdo: „Balandė ne žvirbliui, o didiko duktė ne šlėktelei.“ Tikroji priežastis buvo kita. Kosciuškos būsimos karjeros sėkmė akivaizdi, tad epitetas „žvirblis“ čia ne visai tiko. Iš tikrųjų girtas Sosnowskis dukters ranką pralošė kortomis! Taip pasibaigė didelė, nors ir neilgai trukusi Tado ir Ludwikos meilė.
Amerikoje
1775 m. Kosciuška išvyko į Drezdeną, tikėdamasis ten gauti darbą. Deja, patyrė nesėkmę, todėl patraukė į Paryžių. Amerikoje tuo metu vyko kovos dėl nepriklausomybės, ir visa Prancūzija ūžė joms pritardama bei jas remdama. Į ją atvykę amerikiečiai verbavo profesionalius karininkus savo kariuomenei stiprinti. Kosciuška Paryžiuje neužtruko. Tiesa, spėjo susitikti su tada jau garsiu rašytoju Pierre’u Beaumarchais ir 1776 m. birželį iš Havro uosto išplaukė į Ameriką. Du su puse mėnesio trukusi pavojinga, nemalonių nuotykių kupina kelionė baigėsi laimingai.
1776 m. rugsėjį Kosciuška gavo užduotį pastatyti dalies Filadelfijos, o vėliau ir viso miesto karinius įtvirtinimus. Apie jo novatoriškus ir talentingus darbus, svariai padedančius amerikiečiams iškovoti pergales, garsas greit ir plačiai pasklido. Kaip karo inžinierius, visoje Amerikoje jis nuveikė galybę darbų. 1783 m. Kosciuška gavo brigados generolo laipsnį, specialią padėką, 200 ha žemės ir 12 tūkst. dolerių premiją, kuri turėjo būti išmokėta vėliau. Dar didesnis Kosciuškos pagerbimas buvo jo priėmimas į Cincinatų draugiją, elitinę, vien tik amerikiečiams skirtą organizaciją.
Bet kupidonai ir amūrai su Kosciuška elgėsi bjauriai. Amerikoje jis vėl įsimylėjo vieno iš generolų dukterį, bet ir vėl tėvas jam atsakė! Tiesa, vėliau tėtukas graužė sau alkūnes, bet jau buvo po laiko.
Savo turtą valdyti Kosciuška patikėjo Thomui Jeffersonui, kuris tapo ir jo testamento vykdytoju. Viską, ką turėjo, Kosciuška skyrė vergams išpirkti ir juodaodžių mokykloms steigti.
Kosciuškos statytas Klintono fortas (Vest Pointas), JAV
Norėdamas pareikšti pagarbą, Kosciušką aplankė indėnų vadas Mažasis Vėžlys. Generolas padovanojo jam porą pistoletų, sakydamas, kad panaudotų juos prieš kiekvieną, „kuris norės nuskriausti tavo tautą“.
Sugrįžimas
1784 m. vasarą Kosciuška grįžo į Lietuvą ir apsigyveno paveldėtuose Sechnovičiuose. Jo nesant, dvarą valdė sąžiningas ir ūkiškas svainis. Skolų nebuvo, pajamos buvo net stabilios, tiesa, ne per didžiausios. Čia Kosciuška sėsliai pragyveno penkerius metus. Tik grįžęs valstiečiams vyrams sumažino lažą, palikdamas tik dvi dienas per savaitę. Moteris ir paauglius nuo lažo atleido visai. Dėl to sulaukė didelės valstiečių meilės bei pagarbos ir dar didesnio aplinkinių bajorų nepasitenkinimo.
Tuo metu Lietuvos ir Lenkijos situacija buvo nepavydėtina. Abiejų Tautų Respubliką spaudė agresyvios kaimyninės šalys, o kariuomenė buvo tik simboliška.
Baigiantis 1789 m., Kosciuška gavo generolo majoro laipsnį ir pradėjo tarnybą ATR kariuomenėje. Drauge su kitais ėmėsi ją reorganizuoti.
Karas ir meilė lydėjo Kosciušką visą gyvenimą. 1790 m. jis vėl įsimylėjo. Šį kartą (kaip tyčia!) nepaprastai turtingo Ukrainos dvarininko dukrą. Neaprėpiamų žemių savininkas irgi palaikė Kosciušką per menku tapti jo žentu. Likimas pasirodė esąs kerštingas: nūnai retas žino kažkokio amerikiečio generolo ir Ukrainos turčiaus pavardes, o Kosciuškos – visas pasaulis.
1792 m. Kosciuška vadovavo mūšiams ir pasižymėjo kare su Rusija. Po pralaimėto karo iš tarnybos pasitraukė turėdamas generolo leitenanto laipsnį.
Susiskaldžiusi šalis pateko į Rusijos ir Prūsijos gniaužtus. Kosciuška išvyko į Leipcigą, po to į Paryžių ieškoti paramos planuojamam sukilimui. Kelionės nebuvo rezultatyvios. Kaip visada, nukentėjusiems teko kovoti už savo šalį vieniems. Ir Kosciuška Saksonijoje ėmė ruoštis. Jį išrinko sukilimo karo vadu. Pasiruošimas nevyko sklandžiai, nes sukilėliai dėl daugelio dalykų tarpusavyje nesutarė. Laikas irgi nebuvo palankus. Tačiau okupacinė Rusijos valdžia elgėsi pasibaisėtinai ir laukti nebuvo galima.
Kosciuškos sukilimas
1794 m. kovo 24 d. Kosciuška Krokuvos turgaus aikštėje perskaitė sukilimo aktą, iškilmingai prisiekė ir oficialiai priėmė ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado pareigas.
Sukilimo metu jis reformavo kariuomenę. Įvedė valstiečių milicijos (kosinierių – liet. „dalgininkų“) padalinius, taip pat pirmuosius snaiperių dalinius. Rekrutavo medžiotojus ir eigulius. Tačiau jėgos vis vien buvo nelygios. Milžiniška rusų armija sutraiškė sukilėlius. 1794 m. spalio 10 d. sužeistas Tadas Kosciuška pateko į rusų nelaisvę ir buvo įkalintas Petropavlovsko tvirtovėje. Na, šis pasaulis kupinas keistumų ir paradoksų. Be vado likę sukilėliai dar kovėsi iki lapkričio vidurio. O Kosciuška kalėjo ir per dvejus nelaisvės metus sukūrė du polonezus ir valsą, nes, be kita ko, buvo ir puikus pianistas. Dedikavo sukilėlių kariuomenei.
Paskutinioji „emigracija“
1796 m. caras Paulius I pareikalavo, kad Kosciuška prisiektų jam ištikimybę. Už tai pažadėjo paleisti 20 tūkst. ATR piliečių, sukilėlių ir politinių kalinių iš Rusijos kalėjimų. Taip pat generolas turėjo prisiekti, kad negrįš į tėvynę. Prisiekė.
Per Šiaurės Europą ir Londoną Kosciuška išplaukė į Ameriką. 1797 m. grįžo į Europą ir, kurį laiką pagyvenęs Paryžiuje, galutinai įsikūrė Šveicarijoje. Čia praleido 1807–1817 metų laikotarpį. Apsigyveno savo draugo Peterio Zeltnerio pilyje netoli La Genevraye. Visą laiką buvo aktyvus politiškai ir socialiai. Išleido porą knygų karybos temomis. Susitiko su Napoleonu Bonapartu, tačiau juo nepasitikėjo. Atsisakė derėtis su Rusijos caru Aleksandru I Vienoje, kur caras tikėjosi Kosciuškos pritarimo kuriant marionetinę nykštukinę Lenkijos karalystę.
1808 m. persikėlė į Zoloturno miestelį.
1817 m. spalio 15 d. jodinėdamas nukrito nuo žirgo ir mirė. Jam buvo 71 metai. Palaidotas Zoloturne, bet po metų Krokuvos miesto pastangomis palaikai buvo ekshumuoti ir iškilmingai palaidoti Krokuvos Vavelio katedroje šalia karalių.
Koks jis buvo?
Tai buvo ne tik talentingas inžinierius, karys, bet ir aukštos moralės žmogus, be to, intelektualas, eruditas. Puikiai grojo pianinu, gražiai piešė, deklamavo eiles, todėl moterys jį gausai apdovanodavo dėmesiu. Bet... meilėje nesisekė! Tos, kurias mylėjo, jam buvo nepasiekiamos, todėl liko nevedęs.
Juliuszo Kossako akvarelė, 1879 m.
Amžininkų vertintas štai kaip.
Rusijos imperatorienė vadino jį „Bestija!“ Jules Verne’as knygoje 20 000 mylių po vandeniu pagerbė Kosciušką, rašydamas, jog kapitono Nemo kajutėje kabojo Kosciuškos portretas. George’as Byronas rašė: „Kosciuška – tai garsas, kuris rėžia tironui ausį.“ Napoleonas Bonapartas vadindavo jį Šiaurės didvyriu. Thomas Jeffersonas sakė: „Skaidriausias laisvės sūnus, <...> laisvės visiems, o ne saujelei ir turtuoliams.“ George’as Washingtonas apie Kosciušką pasakė ir parašė tiek gerų žodžių, kad nė pakartoti neįmanoma.
Atminties ženklai
Kosciuškos vardu pavadinta planetoidas, aukščiausias Australijos kalnas, apygarda Indianos valstijoje (JAV), miestas Misisipės valstijoje (JAV), du pagrindiniai Niujorko tiltai, sala Aliaskoje. Paminklai Kosciuškai stovi Krokuvoje, Lodzėje, Čikagoje, Vašingtone, Detroite, Filadelfijoje, Vest Pointe ir kitur.
Daugybėje Lenkijos, JAV, Baltarusijos ir kitų šalių miestuose jo vardu pavadintos gatvės. Lietuvoje Kosciuškos gatvės yra Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Druskininkuose.
Ypač Tadą Kosciušką gerbia Baltarusija, kartais net jį savindamasi. Nenuostabu, nes tokį didvyrį nori turėti kiekviena tauta. Kosciušką šlovina JAV, Lenkija. Tačiau kad ir ką sakytume, gimė jis LDK.
