Tęsiame Šventojo Tėvo mums pasakytų žodžių apmąstymą Artumos puslapiuose. Ką gi Pranciškus norėjo pasakyti tikinčiai Lietuvos bendruomenei? Popiežius kalba nepaprastai nuosekliai, ir kita jo kalbų minties gija – pamokslas, pasakytas Kauno Santakoje per Mišias“, – sako dr. Irena Eglė LAUMENSKAITĖ. Aptarime taip pat dalyvauja kunigas Mozė MITKEVIČIUS, sesuo Teresė ELSTERYTĖ MVS ir diakonas Darius CHMIELIAUSKAS.
Darius: Man šis tekstas suskambėjo kaip drąsus atsigręžimas į tikrovę. To sekmadienio evangelijoje (Mk 9, 30–37) Jėzus drąsiai antrąkart kalba mokiniams apie Jo laukiančią kančią ir mirtį. Popiežius kalba apie mūsų tikrovę – daug kančių patyrėme per savo istoriją, bet už jos slypi Dievo žinia. Ir į mūsų centrą jis pastato mažutėlį.
Mozė: Evangelija parodo kontrastą tarp galios ir tarnystės. Galvoju, kad ir Bažnyčia Lietuvoje nuolat laviruoja tarp šių kraštutinumų. Galbūt Bažnyčia ne iš blogos valios bando demonstruoti galią, – ji 50 okupacijos metų buvo pogrindyje ir žengusi pirmuosius laisvės žingsnius siekia parodyti – mes esame, mes svarbūs, mes galime. Tai veda mus į renginių kultūrą, kai stengiamės rodyti, kad esame galingi. Tačiau vienintelis Bažnyčios galios ir pergalės ženklas – tai kryžius, ir ji visada buvo mažoji kaimenė. O jos galios laikotarpiai buvo ir jos klaidų momentai.
Pranciškus atvyko, kai švenčiame Nepriklausomybės atgavimo šimtmetį, kai galime puikuotis galia, tuo, kad įveikėme galingą sistemą. Visus metus bandėme priminti ir iškelti žmones, darančius įspūdį. O popiežius kalba, kad turime pastatyti į vidurį atstumtuosius – galbūt emigrantus, bedarbius, vienišuosius, senelius, ligonius... Atskirti evangelinę ir pasaulio logikas ir pasipriešinti pastarajai – tikras iššūkis. Evangelijoje mokiniai tarpusavyje ginčijasi, kuris yra didžiausias. Jie nėra blogi, tiesiog vadovaujasi pasaulio logika.
Darius: Pranciškus sako, kad jei trokštame galios ir garbės, tai ženklas, jog mūsų žaizdos neišgydytos. Matome, kas vyksta mūsų visuomenėje ir Bažnyčioje. Ar mes ką nors padarėme, kad gydytume žaizdas?
Eglė: Istorijoje nuolat vyksta galios demonstravimas ir įvaizdžio kūrimas, tik įgauna vis kitas formas. Įvaizdžio kūrimas yra ir iššūkis Bažnyčiai. Jei ji skelbia ne tai, ką skelbia pasaulis, ji turi ir elgtis taip, kaip kalba. Tačiau jei žodžiai nuo darbų skiriasi, tuomet tenka kurti ir palaikyti įvaizdį. O tai – dviveidiškumas. Manyčiau, kad tai pagrindinis iššūkis Bažnyčiai. Tačiau popiežius pamoksle apie tai tiesiogiai nekalba.
Jame, kaip ir kitose savo kalbose Lietuvoje, jis kalba apie tai, kas svarbiausia krikščionybėje – meilė artimui, susitikimas veidu į veidą. Tai visuomet yra žmonių santykis praeityje, dabartyje ir ateityje. Praeitis yra pagrindas dabarčiai, o dabartis kuria ateitį. Anksčiau kalbėdamas apie mūsų praeitį, Pranciškus išryškindavo, kad mūsų tauta sugebėjo tai paversti stiprybe. Šiame pamoksle jis pirmą kartą prabyla apie tai, kad praeitis mus sužeidė, joje buvo ir kryžiaus patirties.
Teresė: Kai skaičiau šį pamokslą, mačiau kvietimą kurti dabartį. O kad galėtume kurti dabartį, turime išgydyti savo praeitį ir susitaikyti su ja. Pranciškus parodo, kokia turi būti mūsų dabartis – su mažaisiais.
Eglė: Popiežius tiesiai pasako, kaip elgiamės dabartyje, – trokštame garbės, konkuruojame, demonstruojame kitiems savo teisumą. Bažnyčią jis moko: Negalime būti kaip tie dvasiniai „ekspertai“, kurie vertina tik iš išorės ir visą laiką praleidžia kalbėdami apie tai, „kaip reiktų daryti“. Jis sako, kad tai kyla iš savivertės stokos, kuri buvo pažeista per baisius smurtinius santykius su mumis. Jeigu neatsigręžiame į savo kančią, neapgailime, neatleidžiame, nesusitaikome tarpusavyje, nepriimame šio kryžiaus, mes tarpusavyje elgiamės taip, kaip jis pasakoja, ir tai yra mūsų kasdienė tikrovė.
Darius: Pranciškus kalba apie drąsą prisiimti kryžių. Sykiu matau jo kvietimą būti atidiems laiko ženklams ir dairytis, kas vyksta.
Mozė: Gal tokio atidumo mums netrūksta? Atrodo, kad visi yra ekspertai ir turi receptus, ką daryti, kad liautųsi netvarka, užuot suvokę, kad kiekvienas esame tos netvarkos dalis...
Darius: Tačiau konkrečiu atveju visi ekspertai dingsta. Ką turiu omeny? Kauno Bažnyčia, o sykiu ir visa Bažnyčia Lietuvoje, išgyvena vyskupo pasitraukimą iš sosto. Tai labai stiprus ženklas. Ar mes bandome drąsiai žvelgti į šitą kryžių? Ar bandome suvokti, kas blogai tam Bažnyčios kūnui – vyskupijai, – kad galva neatlaikė? Kitam ganytojui bus ne mažiau sunku, jei žaizdotas kūnas nebandys suprasti ir gydyti savo žaizdų.
Kai bandžiau apie tai prabilti savo aplinkoje su tos bendruomenės žmonėmis, nejaučiau drąsos kalbėtis ir bandyti suprasti: o kas gi čia išties vyksta, ką Dievas per tai mums leidžia suprasti? Nežinau, ar broliai kunigai tarpusavyje apie tai kalba... O renkant popiežių juk kardinolai išsamiai aptaria to laiko Bažnyčios aktualijas, jos skausmus, žaizdas, poreikius ir tik tuomet renka naują ganytoją. Galbūt ir vietinė kaimenė turėtų ir net privalėtų įsivardyti šios dienos situaciją, pamatyti žaizdas, kurias turime gydyti ar perduoti ganytojui? Man šitos refleksijos labai trūksta. Manau, tai viena iš kūno žaizdų, šlubavimas, kuris ateity bus sunkus bet kuriam vyskupui.
Eglė: Ir ves į krizę. Tiktai gaila, kad mes būname tarsi krizės stebėtojai, o ne dalyviai, padedantys ją įveikti. Turėtume būti dalyviai, nes esame Bažnyčia.
Mozė: Galbūt čia reikėtų klausti, ko mes tikimės iš ganytojo? Jeigu šiandien iš jo tikimasi, kad jis nuolat būtų linksmas, pozityvus ir nepriekaištingas, sukiotųsi viešojoje erdvėje, tuomet drąsu yra nuo šito atsitraukti ir pareikšti: Aš nežaisiu jūsų žaidimų.
Darius: Manding, Dievas duoda per šituos sunkius išgyvenimus naujai apmąstyti savo atsakomybę Bažnyčioje. Čia ir iškyla tas klerikalizmo klausimas – ar mes teisingai suprantame hierarchiją ir kaip ji turi būti teisingai priimama, kad vyskupas galėtų vesti tą kaimenę. Kur yra mūsų dalis, kad atlikdami savo vaidmenį padėtume ganytojui būti galva ir tarnu?
Eglė: Popiežius konkrečiai mums, Bažnyčiai Lietuvoje, sako, kad, nesusitaikę su praeitimi, esame nepasirengę šiandienos darbui, tik konkuruojame ir siekiame garbės. Kuo pakrikęs ar dvigubas yra mūsų Bažnyčios gyvenimas, kad jis galiausiai nualina ganytoją?
Mozė: Aš tai įvardyčiau kaip visumos nematymą. Kiekvienas – pradedant klebonu ir tikinčiuoju – mato tik savo kiemą, bet neklausia apie bendrą viziją – kokia turėtų būti Bažnyčia ir kur link ji eina? Manau, kai to nėra, ganytojui labai sunku. Tačiau tai visos Bažnyčios ir kiekvieno pakrikštytojo atsakomybė. Dabar geroje, veiklioje parapijoje būtinai bus jaunimo grupė, senjorų, motinų, maldos ar dar kokia kita, tačiau jos niekuomet nebūna kartu. Dėl to nėra nei patirties, nei tikėjimo perdavimo.
Juozo Kamensko nuotrauka
Eglė: Bažnyčios esmė yra asmenų bendrystė Kristaus meilėje. Jeigu nepatiriame ir neliudijame bendrystės Bažnyčioje, kaip galime jos tikėtis visuomenėje?
Mozė: Paprastai parapijiečių akys įsmeigtos į ganytoją – kleboną, vyskupą, laukiama, kol iš viršaus ateis paliepimas, ką daryti. Mes tikimės piramidinio principo, o kai niekas nenuleidžiama, piktinamės. Pati apačia Bažnyčioje turėtų būti gyva, kad iš tikėjimo kiltų tikinčiųjų sprendimai, pasiūlymai, šventumas. Kaip tai pažadinti?
Darius: Grįžkime prie Jėzaus – šiame epizode Jis mokiniams pasako keistą dalyką: Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas... t. y. pralaimės. Tada jie bėga į galios žaidimus, nuo to slepiasi. Pranciškus gailestingai parodo, kad nesantaika, galios žaidimai kyla iš to, kad žmonės yra sužeisti ir nepriima savo realybės. O tada, sako popiežius, Jėzus duoda dar keistesnį atsakymą: pastato tarp jų vaikelį. Jis nekalba apie pasaulio gelbėjimą, reformas, pertvarkymus, bet apie labai konkretų dalyką – paprastą tarnavimą, kuris... perkeis pasaulį! Tada Pranciškus klausia: O jūs, švęsdami šimtmetį, ką pastatote į vidurį?
Popiežius kone prikišamai sako: „Tarp jų“ reiškia esantis vienodu atstumu, taip, kad nė vienas negalėtų dėtis nematąs, niekas negalėtų teigti, jog „tai kitų atsakomybė“, nes „aš nepastebėjau“ arba „esu per toli“. Niekas negali pasakyti, kad, pavyzdžiui, pasirūpinti emigrantais, vienišais seneliais, jaunuoliais, nerandančiais gyvenimo prasmės, turi kiti. Visi turi būti mano žvilgsnyje. Mes vis tęsiame gražią adoracijų tradiciją parapijose (baisu, kad ji nebūtų „devalvuota“), bet ar labiau atsigręžiame į mažuosius?
Gintaro Česonio nuotrauka
Mozė: Popiežius nori, kad atkreiptume dėmesį į tai, kas tarytum nesvarbu, kas paribiuose, ne centre. Visada lengviausia tuos sunkumus, ypač Bažnyčioje, užmaskuoti pamaldumo praktikomis. Surengti adoraciją už pabėgėlius yra daug lengviau, nei priimti vieną pabėgėlių šeimą.
Teresė: Aš nepriešinčiau šitų dalykų. Popiežius aiškiai išvardija: Dievo žodis, Eucharistija, mažiausieji. Taip, jis daug kalba apie mažutėlių priėmimą, juo labiau ir Evangelijos skaitinys buvo apie tai, bet popiežius neišskiria tik mažutėlių. Juk galima ir surengti adoraciją už pabėgėlius, ir pasirūpinti pabėgėliais.
Darius: Taip, sesuo Teresė teisi ir turi teisę taip sakyti, nes pati tai labai konkrečiai daro – ir viena, ir antra, ir trečia. O mes dažnai išgirstame ir darome vieną dalį – meldžiamės, adoruojame, skaitome Dievo žodį, bet niekaip nepadarome kito žingsnio – netarnaujame.
Eglė: Benediktas XVI enciklikoje Deus Caritas est rašė, kad Eucharistijos šventimas yra nevaisingas (iš esmės suskilęs), jeigu jis nevirsta konkrečia meilės praktika. Jis tai pasako ir kitaip: Jei mano gyvenime kitas man visiškai nerūpi, man tetrokštant būti „pamaldžiam“, atlikinėti „religines pareigas“, tai nuvysta ir santykis su Dievu. Ką reiškia priimti meilę iš Jėzaus ir jos nedovanoti praktiškai? Nieko nereiškia. Eucharistija baigiasi žodžiais Ite, missa est, kuriuos galėtume suprasti ne tik: Eikite, Mišios baigtos, bet ir: Eikite, štai misija.
Mozė: Bažnyčia yra labai įvairi. Įvairūs ir jos nariai: pasauliečiai, vienuoliai, kunigai. Ar mes galime iš kiekvieno nario šito reikalauti? Ar ji, kaip kūnas, turi pasiskirstyti? Pasauliečiai galbūt gali labiau daryti gailestingumo darbus, dvasininkai melstis?
Darius: Labai reikšminga popiežiaus laikysena – tikrai ne popiežiaus darbas maitinti benamį ar prausti senelį, bet jis randa laiko prisiliesti prie vargingiausiųjų. Man tai irgi yra ženklas, kad mes, kad ir kas būtume, turime atrasti labai asmenišką santykį su vargstančiaisiais.
Eglė: Svarbu pamatyti mažutėlį arba vargšą brolyje, kaimyne ir tame, kuriam tuo metu reikia pagalbos, nors tie žmonės tiesiogiai ir nebūtų socialinėje atskirtyje. Reikia pasirengusios atsiliepti širdies jautrumo. Bet tam pirmiausia reikia susitikti veidas į veidą. Jeigu aš nesusitiksiu tų, kuriems noriu padėti, jie bus man tik priemonė geriems darbams.
Darius: Ir tuomet, sako popiežius, kai Dievo žodyje, Eucharistijoje ir mažutėliuose priimame Jėzų, įvyksta sutaikinimas su mūsų praeitimi.
Teresė: Nenoriu instrumentalizuoti vargšų, bet taip, kaip Eucharistija, kaip Dievo žodis, taip ir vargšai keičia mus pačius. Tai pagalba mums patiems keistis, kad galėtume kurti dabartį.
Mozė: Su Dievu galime susitikti tiktai tarp vargšų, nes suvokiame, kad esame vargani ir savo jėgomis negalime įveikti savo nuodėmingumo. Kai tai suvokiame, šaukiamės Dievo. O puikybė, priešingai, stato užtvaras. Norėtųsi, kad šiandien Bažnyčia save pirmiausia suvoktų kaip beturtę, kuri turi būti solidari su vargstančiaisiais.
Teresė: Ir Pranciškus, mano galva, į tai veda.
Mozė: Man atrodo, svarbu būti tiesoje. Mes norime, kad Bažnyčia būtų šventa, ideali, tačiau kyla pavojus, kad ji taps sekta, į kurią pateks tik „užsitarnavę“. Šiandien mūsų Bažnyčia yra netobula, daro daug klaidų, turi žaizdų. Tai gyvas organizmas, kuris tam tikrais laikmečiais suserga tam tikromis ligomis. Svarbu priimti ją kaip gyvą ir suvokti, kad esi jos narys. Ką mes galime šiandien padaryti, kad Bažnyčios veidas keistųsi, kad ji būtų patrauklesnė, nesirgtų izoliavimosi liga, eitų į žmones? Viskas prasideda nuo santykio. Jokie dekretai ir struktūros keitimai jo nesukurs. Jeigu man pavyksta sukurti santykius su dviem, trimis žmonėmis, aš juos ir patraukiu į Bažnyčią.
Gintaro Česonio nuotrauka
Eglė: Pakvieskime į ją. Popiežius ragina mus būti „išeinančia“ Bažnyčia, kad kviestume kitus ateiti, o ne statytume užkardas neatitinkantiems Bažnyčios mokymo kriterijų.
Mozė: Popiežius vaizdžiai kviečia išsilieti, prarasti vardą, kaip Vilnelė netenka vardo įtekėdama į Nerį, o Neris savojo – į Nemuną.
Darius: Iš tiesų dovanoti save iki galo ir sau nieko nepasilikti yra kryžius. Lyg nelieka tapatybės, tu viską atiduodi, miršti, bet nuo to pasaulis tampa vis gražesnis, upė vis platesnė, gyvybės vis daugiau.
Mozė: Man labai gražu, kad kai kurios bažnyčios neturi šventorių. Gerai, kad prie katedros vyksta ir nereliginių renginių arba kad tuo metu, kai kažkas meldžiasi, čia pat vyksta pasimatymai, kažkas gal mušasi, gal netgi girtas praeina. Nė vienas neizoliuojamas. Tada bažnyčia iš tiesų gali pasklisti mieste, daryti gražų užtarimo darbą neprisiimdama laurų. Evangelija sako: Esate pasaulyje, bet ne iš pasaulio. Mes bandome sureikšminti antrąją dalį, bet pamirštame pirmąją. Ir tuomet nesusikalbame su pasauliu. Šiandien jau visi sotūs moralizavimo, reikia tiesiog būti kartu, liudyti.
Darius: Popiežius sako, kad liudijame per santykį – eidami kartu, sulėtindami žingsnį, paduodami ranką.
Mozė: Turime iš ko pasimokyti, nes pačios Mišios Santakoje baigėsi Kristaus Kūno trūkumu, – nebuvo iki galo pagalvota.
Teresė: Baisu, kad žmonės negavo Komunijos, bet dar baisiau, kad jie nebuvo išleisti į tualetus.
Mozė: Nuo to prasideda galvojimas apie mažutėlius. Mes galvojome apie gėles, sceną, žodžius, bet ne apie žmogų.
Darius: Žmonės turėjo išgyventi pažeminimą – jie šitaip anksti turėjo sueiti, tada uždaryti priėjimai prie tualetų (kai kurie tikrai nebeišlaikė) ir galiausiai dar daugybė negavo Komunijos. Žinoma, niekas tyčia nenorėjo jų pažeminti, bet pristigo dėmesio, bandymo juos suprasti. Tačiau stebuklas ir malonės prisilietimas buvo tai, jog žmonės po viso to vis tiek išėjo laimingi!
Eglė: Aš kiekvieną kartą kalbu, cituodama šv. Joną Paulių II, kad Bažnyčios kelias yra žmogus, tačiau iš tiesų mes nematome konkretaus žmogaus. Argi reikėjo 8 val. uždaryti vartus? Juk nesame tokia emocinga tauta, kuri gali pralaužti užtvaras, bėgti ir traukti popiežių (kaip yra buvę Lotynų Amerikoje). Mes esame tie, kurie mojuoja rankomis stovėdami už užtvaros net jos nejudindami. Kodėl reikėjo taip daryti?
Darius: Pabaigoje norėčiau pacituoti arkivyskupo Liongino Virbalo SJ žodžius, kuriais jis po tų Mišių dėkojo Šventajam Tėvui: Kaip laukėme šio susitikimo! Tikiu, kad tai yra malonė, kuri išliks mūsų širdyse ir padarys dar labiau gyvą jose Kristaus Evangeliją. Šia žinia norime gyventi, ja norime dalytis su visais. Jūsų apsilankymas skatins mus, Lietuvos katalikus, drąsiai skleisti Evangelijos šviesą, rūpintis šeimomis, prabilti į jaunimo širdis, būti arti visų, kurie ieško ne vien duonos, bet ir teisingumo bei vilties.
Tą dieną, kai vyko šis pokalbis, popiežius Pranciškus pasirašė posinodinį apaštališkąjį paraginimą Christus vivit, kuriuo atsiliepia į jaunimo Sinode išsakytas mintis, rūpesčius ir lūkesčius Bažnyčios ir pasaulio atžvilgiu. Jame popiežius dar kartą iškelia atsiradusius iššūkius ir parodo, kaip Bažnyčios nariai gali į juos atsiliepti. Pati Bažnyčia kartais praranda entuziazmą ir bando remtis tuo, ką jai siūlo pasaulis, – rašo Pranciškus ir prašo jaunimo nepalikti sužeistos Motinos Bažnyčios, padėti jai išlikti jaunai, neįpulti į sugedimą, „neįsipatoginti“ ir nebūti išdidžiai, netapti sekta, padėti jai būti neturtingesnei ir liudyti, būti arti mažiausių ir marginalizuojamų žmonių, kovoti už teisingumą. O matant kunigą, negyvenantį savo pašaukimu, nebijoti priminti jam jo įsipareigojimų Dievui ir žmonėms bei patiems skelbti jam Gerąją Naujieną. Paraginimas skirtas ne tik jaunimui, bet ir visai Dievo tautai – kiekvienam iš mūsų, kad ir kokio amžiaus būtume.
