Tėvas Kazimieras MILAŠEVIČIUS OSB
Abraomo pašaukimo istorijoje kiekvienas žmogus galėtų atpažinti save, nes čia išreikštos visos pašaukimo formos. Šio mūsų tikėjimo protėvio pašaukimas vėlyvas. Pažvelgę į Pradžios knygos 12 skyrių, matome, kad jo istorija iš tiesų prasideda ne gimimu, bet asmeniniu susitikimu su Dievu.
Vos tik Dievas pašaukia Abramą, išryškėja du pagrindiniai elementai, kurie pažymės visą jo gyvenimą: viską palikti ir eiti. Pirmasis Dievo žodis Abramui yra „eite eik“. Tas, kuris taps didelės tautos tėvu, pirmiausia turi tapti svetimšaliu klajokliu: Eik iš savo gimtojo krašto! Bet, kad eitų į Dievo jam pažadėtąją žemę, jis turi palikti ne tik gimtąjį kraštą, bet ir artimuosius, gimines, tėvo namus. Tad Abramas turi išsilaisvinti nuo visko, prie ko buvo prisirišęs, ir eiti ten, kur Viešpats parodys.
Kiekvienas žmogus, pasirinkęs eiti Dievo keliu ar drauge su Juo, vieną dieną turi palikti tai, kas jam brangiausia, prie ko yra prisirišęs, ko sunku atsisakyti. Tai gali būti žemė, gimti namai, šeima, draugai, darbas, turtai, garbė ar net suplanuotas gyvenimas. Palikti – tai išsilaisvinti nuo visko, kas trukdo eiti pirmyn ir siekti užsibrėžto tikslo, ir nuo šiol eiti ne savo, bet Dievo nubrėžtu keliu. Tai reiškia kelio nebesirinkti pačiam, bet leisti Dievui nubrėžti mano kelionės eigą, leisti Jam eiti pirmam.
Ar kartais Dievas nereikalauja per daug? Ar toks sekimas Juo nėra per radikalus ir griežtas? Iš tiesų, tai pateisinama tik tuomet, kai turime aiškų gyvenimo tikslą. Koks jis? Vienas turtuolis tokį klausimą užduoda Jėzui: Ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą? Ko trokšta šis žmogus? Tiesiog būti laimingas. Idant pasiektų taip trokštamą laimę, Dievas jį (o sykiu ir mus) kviečia atlikti konkrečias užduotis. Ką aš turiu daryti, kokias priemones pasirinkti, kokiu keliu eiti, kad būčiau išties laimingas ir ta laimė tęstųsi? Į tai galime atsakyti tik patys sau. Tai visiškai laisvas ir asmeniškas apsisprendimas, darantis žmogų atsakingą už savo elgesį, sprendimus ir veiksmus.
Taigi Dievas sako Abramui: Eik toks, koks esi, su tuo, ką turi… eik į kraštą, kurį tau parodysiu. Pirmiausia eik, o vėliau pamatysi ir kraštą – tai, ką Dievas tau pažadėjo. Savo gyvenime vieną dieną turime išdrįsti žengti pirmą žingsnį į tuštumą, į nežinią. Panašiai kaip mažas vaikas su pasitikėjimu žiūrėdamas į tėvą ir motiną žengia pirmą žingsnį, taip ir mes turime išdrįsti žengti pirmą žingsnį Dievo pažado, įrašyto į kiekvieno širdį, įvykdymo link.
Dievas pažada Abramui kažką naujo, nenumatomo, nuotykingo. Šis iškeliauja nežinodamas, kur. Jo kelionės tikslas nežinomas ir tik diena po dienos ryškėjantis. Tačiau Abramas yra Dievo žmogus. Jis iškeliauja žvilgsnį nukreipęs į Viešpatį, širdies ausimis klausydamasis Jo žodžio, vedančio į gyvenimą. Palikęs savo praeitą gyvenimą, nuo šiol Abramas turės naują bendrakeleivį – Dievą. Jis seks jau ne paskui savo tėvą (plg. Pr 11, 31), bet paskui Dievą. Dievas taps tėvu. Jis jam suteiks naują vardą, naują tapatybę. Vardo pakeitimas žymi naują pradžią. Todėl Abramas („išaukštintas tėvas“) taps Abraomu („daugelio tautų tėvu“). Ir Viešpats jo neapleis, bet lydės šiuo keliu iki galo, viskuo pasirūpins (plg. Pr 22, 14).
Koks Abramo pašaukimas? Ko Dievas iš jo prašo? Kiekvienas žmogus gimdamas gauna iš Dievo pažadą, t. y. pašaukimą. Todėl labai svarbu atpažinti savo pašaukimą ir jį įgyvendinti. Abraomui pažadas virsta paliepimu: Būk palaiminimas! (pažodžiui būtų: „Aš padidinsiu tavo vardą (Abramas taps Abraomu) ir būk palaiminimas“; palaiminimas yra gyvybės, gyvenimo, vaisingumo šaltinis; tai taps bendros tapatybės versmė, gyvenimo būdas, kuris pagimdys Dievo tautą). Abramas turi tapti Dievo palaiminimu, palaiminimo versme visoms tautoms. Būti palaiminimu reiškia, jog Abraomas visų pirma kviečiamas tapti vaisingumo šaltiniu. Tačiau palaiminimas, suteiktas Abramui, turi ir kitą prasmę: tai tapatybė, kurią jis gaus iš Dievo ir kurią turės perduoti pasirinksiantiems Abraomą savo tikėjimo tėvu. Tad Abramo tikrasis pašaukimas: tapk tuo, ką gavai iš Dievo! Abraomo tapatybė būti palaiminimu įgyvendinama priimant į savo gyvenimą Viešpatį, kuris jį laimina.
Kaip įgyvendinti savo pašaukimą? Turiu priimti tai, ką Viešpats man dovanoja. Priimdamas Jo dovanas, aš tampu savimi, tai yra tuo, kuo esu iš tikrųjų. Tai, ką Dievas duoda, leidžia man atrasti savo tikrą tapatybę. Aš tave palaiminsiu ir tu būk palaiminimu. Tai yra, tark TAIP sau, tokiam, kokį tave mato Viešpats. Jo dovanos neatima iš mūsų laisvės, priešingai, mus išlaisvina. Priimdamas Dievo dovanas žmogus taria Dievui taip ir įeina į giluminį ryšį su Juo.
Abraomas tampa palaiminimu kitiems, įeidamas į šitokį santykį su Dievu. Jis priima Dievą, kuris jį laimina. Duodamas savo malonę Viešpats įsipareigoja ištikimai eiti drauge su mumis ir rodyti mums kelią.
