Antanas GAILIUS
Kažkada seniai girdėjau tokį anekdotą. Pas Fiodorą Šaliapiną atėjo žurnalistas pasiteirauti apie tolesnius dainininko planus. Žurnalistą įsileidęs tarnas pasakė, kad Fiodoro Šaliapino nėra namie. Tada žurnalistas paklausė tarną, ar apie tolesnius planus negalįs papasakoti šis. Tarnas mielai sutiko. „Pirmiausiai važiuosime dainuoti į Paryžiaus operą, tada į Milano La Scalą“... – pradėjo jis. Tuo metu iš gretimo kambario pasigirdo sodrus Šaliapino bosas: „Varyk, varyk, Petia, tik nepamiršk ir manęs drauge pasiimti.“
„Nuolankus jūsų tarnas.“ Šiandien jau tik teatre ar kine išgirsime šią frazę, dar prieš kokį šimtą metų buvusią visai įprastą. Šiandien manome, kad tarnų nebėra ar bent kad mes patys tikrai nesame tarnai. Nevadiname tarnaitėmis nei namų tvarkytojų, nei vaikų auklių, nors šių tarnaičių dar tikrai turime. Tiesa, į tarnus mums prieš kiekvienus rinkimus siūlosi visos partijos, bet mes aiškiai nujaučiame ir net politologai mums nedviprasmiškai teigia, kad politinė kova yra kova dėl valdžios. Tikrai beveik niekas netikime, kad didžiausias daugumos politikų tikslas yra mums tarnauti.
O ir mes patys – ar nemanome, kad tarnauti yra gėdinga ir negražu? Šaliapino tarno istorija tik patvirtina, kad taip buvo jau ir prieš šimtą metų ir kad tai nėra vien mūsų sugedusių laikų reiškinys.
Bet juk tas mūsų vengimas būti kieno nors tarnais vis tiek tėra vien žodžiai. Kai sakome, kad ministras ir gatvės šlavėjas yra lygūs, o skiriasi tik savo kompetencijomis, turime galvoje juk ne ką kita, kaip tai, kad ministro kompetencija yra liepti šlavėjui pašluoti kiemą. Kitaip sakant, kad šlavėjas turi patarnauti ministrui.
Nuo ryto iki vakaro mes tarnaujame kitiems ir kiti mums tarnauja. Visas tas naujų žodžių išradinėjimas tėra tik mėginimas paslėpti tikrąją padėtį. Kyla klausimas, kodėl mums to reikia.
Galbūt todėl, kad kartais tarnaujame net pernelyg uoliai, kaip tame graudžiai juokingame kareiviškame žydų anekdote, kurį kitados perskaičiau Rytų Vokietijoje išleistame Rytų Europos žydų anekdotų rinkinėlyje. Kažkodėl tame rinkinėlyje žydas kareivis vadinamas lietuviškai skambančia pavarde Pinkus.
O anekdotas toks. Pulke laukiama atvykstant generolo, ir leitenantas pastato eilinį Pinkų budėti prie vartų. Kai tik generolas atvyksiąs, šis turįs iškart duoti žinią leitenantui. Generolas smarkiai vėluoja, leitenantas kelis kartus praeidamas vis paklausia eilinį Pinkų, ar generolo dar nematyti. Kai generolas pagaliau atvažiuoja, eilinis Pinkus, skubiai prie jo priėjęs, sako: „Pone generole, dabar tai jau pasisaugokit, leitenantas net tris kartus tamstos teiravosi.“
Pas vieną šeimos santykių terapeutą kartą atėjo penkių asmenų šeima: motina, tėvas ir trys vaikai. Terapeutas pasisveikindamas ir klausia: „Na, tai kas čia jūsų šeimos galva?“ „Aš“, – iškart atsako mažiausias trejų metų vaikas. Toliau besikalbant paaiškėja, kad taip iš tikrųjų yra ir kad tai ir yra šeimos problemų šaknis.
Kažkas su mumis darosi, jei nuolat mėginame tikruosius dalykus vadinti ir pervadinti vis kitais vardais. Juk nelabai gerai, jei tiesą gali pasakyti tik vaikas.
Mat nėra taip, kad dalykas nuo vardo nesikeičia. Keičiasi – ir dar kaip. Nuolat apsimetinėdami, kad esame šeimininkai, o ne tarnai, pamažu ir patys tuo patikime. Tas, kuris prieš šimtą metų atsisveikindamas sakė „Nuolankus jūsų tarnas“, nebūtinai iš tikrųjų buvo nuolankus ir nebūtinai iš tikrųjų jautėsi tarnas. Tačiau jis buvo išmokytas vis kartoti ir kartoti mintį apie savo tarnystę. Manau, kad tai šiek tiek padėjo mažinti tą puikybę, kuri mums visiems, ko gera, įgimta.
Visai nesiūlau grįžti prie senųjų mandagumo žodžių. Grįžti mums apskritai nėra duota, ir visi dūsavimai apie ankstesnius neva geresnius laikus tėra tik prisipažinimas, kad nesugebame priimti gyvenimo tokio, koks jis šiandien yra.
O vaistų nuo puikybės yra visokių. Kartais pagalvoju, kad būtent tai, apie ką čia kalbu, mėgina mums pasakyti ir popiežius Pranciškus – ir savo laikysena, ir kalbomis.
