Vytauto Salinio nuotrauka
Dalius Mackela
Trys dešimtys vyrų-tėvų ir antra tiek vaikų-sūnų leidžia savaitgalį drauge – tai ant ežero kranto, tai miške, tai vienuolyne... Keletą kartų per metus į tokius savaitgalius pakviečia ir juos organizuoja Dalius Mackela , labiau žinomas kaip policininkas, pagarsėjęs ir TV projektuose, o dabar – Lietuvos policijos mokyklos dėstytojas. Tačiau mažai kam žinoma, kad jis – trijų vaikų tėtis, besirūpinantis ne tik jais, bet ir kitų tėvų ir sūnų santykiais. Tad Artuma paklausė Daliaus: kodėl?
Gyvendamas pasaulietinį gyvenimą, būdamas vyras krikščionis, žinau, kiek įvairiose profesijose reikia drąsos, kad išlaikytum savo vertybes, tikėjimą. Kitų vyrų pavyzdys padeda suprasti, kad esi ne vienas.
Taip, tai jau penktas savaitgalis, ir vis kitoks. Ieškome įvairių galimybių, bendravimo būdų. Buvom ir su palapinėmis pas Žaną Talandį sodyboje prie Šiluvos, ir pas Tiberiados vienuolius Baltriškėse, ir baidarėm plaukėm, ir į žygius ėjom.
Matom, kad šie savaitgaliai vis reikalingesni, nes mums reikia sustiprinančių susitikimų. Išdrįstame liudyti, kad mūsų sūnūs žinotų: jų tėčiai gyvena tikėjimo gyvenimą, išstovitiesą kasdienybėje. Ir tas gyvenimas tiesoje, tas švelnumas, vyriškumas – tai, dėl ko susiburiame, dėl ko gera leisti laiką kartu.
Savaitgalio eigoj, tai vienu, tai kitu metu, skiriam po valandą savo sūnui. Iš pradžių gal nejauku, neįprasta kalbėtis ne apie pamokas, o apie savo santykius, bendravimą... Bet paskui greit pajunti, kad tai visai paprasta, pamatai, kaip sūnui to reikia, ir iš jo išgirsti nuostabių dalykų.
Svarbu ir ta vyriška kompanija, suprantanti savo vyriškumo vertę. Sūnus mato, kad tai orientuota ne tik į mūsų šeimos pabuvimą, kad ir kiti tėčiai yra kažkuo panašūs ir kad tas laikas kartu yra geras.
Pabuvimas vienu du su sūnumi ir bendrystėje su kitais vyrais man padeda išdrįsti būti tėčiu – ne formaliu, duodančiu ne materialių dalykų, o jautresnį, gilesnį santykį. Pabūname drauge adoracijoje, Mišiose, šlovinime, valgydami, krepšinyje, žygyje, ant ežero kranto... Kai ką sūnui galiu perteikti tik savo pavyzdžiu. Žinau, vaikai stebi mus ir vėliau tai kažkokiu būdu atkartos.
Didžiausias įkvėpimas šitame man yra šventasis Juozapas. Nors jo žodžių nėra užrašytų Šventajame Rašte, bet kuo jis rūpinosi? Jam ne tiek svarbu, kokioj aplinkoj gimsta Jėzus, bet svarbu rūpintis paprastais jo kasdienybės dalykais. Jis mokė Jėzų staliaus darbų. Liudijo, kad vyras gyvenime pašauktas būti nuoširdus. Juozapas man yra pavyzdys vyro, perduodančio patirtį; jis – nešnekus, gilus, o kartu labai veiklus.
Kas gi, jei ne mes, tėvai, parengsime vaikus tam pasauliui, kuriame daug klastos, neteisybės? Kaip policininkas žinau: jei žmonės iš baimės nedaro kai kurių dalykų – puiku, bet jei mūsų sūnūs iš meilės jų nedarys, jų gyvenimai klostysis nuostabiai. Tada ir tėvai bus laimingi, ir tėvynė bus stipresnė, ir Bažnyčia tikresnė. Visų tikslas tas pats – kad mūsų vaikai užaugtų liudyti pasauliui, jog yra šviesa, ir gyventų meilėje bei tiesoje.
Po šio savaitgalio vėl pajutau, kad tarp manęs ir sūnaus yra dar didesnis, atviresnis, nuoširdesnis ryšys, ir sulig kiekvienu savaitgaliu tai auga.
Vytauto Salinio nuotrauka
Dalijamės savaitgalyje dalyvavusių tėvų liudijimais:
***
Labiausiai palietė asmeninis laikas su sūnumi (tai ir buvo viso savaitgalio esmė). Galima sakyti, buvo pirmas kartas, kai sūnus išklausė mano asmeninę tikėjimo į Dievą patirtį ir turėjo daug klausimų. Nes mūsų su žmona skyrybos buvo ne koks liudijimas sūnaus tikėjimui. Be to, sūnui buvo liudijimas matyti tiek daug tikinčių ir „nepriplaukusių“ vyrų, – kad tikėjimas nėra vien „bobučių reikalas“.
***
Iš tiesų, tai man pačiam, augusiam be tėvo, toks lydėjimas vyrų bendruomenėje yra būtinas, nes turiu ir menkavertiškumo, ir neišmanymo, ir šiaip kartais tiesiog reikia palaikymo, tam tikrų žinių ir susimąstymo apie būsimą sūnaus paauglystę.
***
Tai puiki proga ir laikui su sūnumi, ir pabūti sūnui tarp daugybės tikinčių vyrų. Net ne „reikia“, o „būtina“ kaip atskaitos taškas auginant sūnų ir atsiremiant į tikrą vyrišką draugystę.
***
Tai buvo nepamatuojamo gerumo laikas. Gal mano vaikai dar kiek jauni ir jiems labiau rūpi šėlionės, bet gavus užduotėlių jau visai neblogai pavyksta bendrai praleisti laiką. Aišku, vien žaidimai jiems būtų labiau priimtini, nes tai jų mylima veikla, bet mes juk augam, tad su kiekvienais metais vis daugiau bendrystės.
***
Labai patiko Kęstutis Dvareckas, aktualios temos, patiko pasidalijimo grupelė, Mišios, naktinės adoracijos dviese su sūnumi idėja, užduotis tėvui slapčia surasti ir padovanoti sūnui knygą, – juk dovanos vaikus labai ir suintriguoja, ką čia tėtis dabar mums padovanos...
***
Pavyzdys jaunajai kartai, kaip vyrai kartu gali leisti laisvalaikį. Vieta pasidalyti savo iššūkiais ir gauti palaikymo. Bendrystė. Koks tėvo ryšys su sūnumi, toks sūnaus ryšys su ateities kartomis.
***
Labiausiai patiko Kęstučio Dvarecko kalbėjimai. Išmintingas žmogus. Turėjome kelis pokalbius su vaiku, kurie nors emociškai sunkūs mums abiem, bet buvo atviri ir dėl to naudingi. Geras ženklas, kad vaikas (11 m.) pasisakė, jog labai jau norėjo pabandyti to veipinimo... Aišku, tuo pat metu ir neramu.
***
Labai reikalingi tokie savaitgaliai, nes darbų, reikalų tėkmėje labai sunku paskirti daug asmeninio laiko sūnui, o čia paskirtas net visas savaitgalis. Ir sūnui, ir man pačiam buvo gera patirtis susitikti ir pabendrauti su bendraminčiais, pasidalyti džiaugsmais ir vargais auginant sūnų. Patiko vyrų tarnystės pavyzdys. Manau, kad vyksta Dievo darbas per tokius savaitgalius.
***
Buvimas su sūnumi yra būtinas, norint sustiprinti tarpusavio ryšį, pasišnekėti, skirti laiko pabūti tiesiog kartu, išsiaiškinti, kas kuo gyvenam ir galbūt net išspręsti iškilusias problemas, kurių kasdieninėje veikloje tiesiog nepastebime.
