Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Birželio intencija: „Melskimės už jaunus žmones, kurie rengiasi santuokai, krikščionių bendruomenės remiami: teauga jie meile, dosnumu, ištikimybe ir kantrumu.“
Kunigas Juozas sutuokė Oną ir Jokūbą, kunigas Vladas – Petrą ir Mortą. Ganytojas sujungė dvi savo avidės aveles Santuokos sakramentu, – sako žmonės. Poros, lankydamos sužadėtinių kursus, sužino, kad sakramento teikėjai yra jie patys. Išsiaiškina ir kitus dalykus, kai kunigas klausia: „ar jau kalbėjotės apie pinigus?“; „kaip tvarkysitės?“ arba „kaip ir kur švęsite ateinančias Kūčias?“ Jeigu pora kelerius metus kartu gyvena, tai jau išsiaiškinusi šį tą iki kursų ir gali gilintis į bažnytinių apeigų reikšmę ir įsipareigojimus vienas kitam.
Jei kunigas neklaustų, jaunieji patys pasako, kaip numato pačias apeigas, apie muziką, gėles, žiedlapių barstymą, taisykles fotografams. Šiais laikais sužadėtinė pasako, kad ją prie altoriaus atlydės jos tėtis ir perduos jaunikiui, kuris prie altoriaus vienas laukdamas stovi. Matyt, vyrai jau susitarę dėl mainų. Paprastai dora ir darbšti nuotaka išeina dviem šimtams kupranugarių ar bent porai prabangių automobilių, o jei labai graži – tai trims šimtams kupranugarių ar trims automobiliams. Žinoma, gali įeiti „lietuviškai“, laikydamiesi už rankų, kartu, žingsnis į žingsnį per gyvenimą.
Mokslininkai teigia, kad jaunosios – ir kartais abiejų sutuoktinių – santuokos įvaizdis susidaro iš filmų, dažniausiai amerikietiškų. Todėl tėvas perduoda jaunąją sužadėtiniui, taip pat atitinkama apranga, gėlės, įvairios apeigos, dainos, nuotraukos, elgsena ideali. Sužadėtinių kursų aštuoni susitikimai vyksta „gyvai“ – kas geriausia – arba nuotoliniu būdu, kurie skirti sužadėtiniams padėti tvirtą pagrindą, grįstą sociologija, psichologija, teologija ir tikėjimu. Programa labiausiai pasitarnauja tarpusavio pokalbiui apie šiandienius įsitikinimus ir ateities viltis, planus. Pokalbius veda pernai susituokę, prieš dešimt metų susituokę, artėjantys prie jubiliejinės sukakties. Šios poros atvirai dalijasi savo patirtimi. Mūsų vokiečių kalbos profesorius sakydavo, jog „santuoka yra loterija“. Kitą rytą atsikeli, matai medinę koją, padėtą ant fortepijono, dantų tiltai tvarkingai ilsisi ant staliuko...
Povatikaninės apeigos kaip tik iškelia jaunųjų vaidmenį, nes nebe kunigas liturgijoje yra viso dėmesio akiratyje, o jaunieji, matydami savo artimuosius, o šie – juos. Nebe nugara į susirinkusiuosius kaip seniau, bet veidu į veidą. Jaunieji išsirenka ir skaito skaitinius. Išsirenka ar parengia maldavimus. Jų bičiuliai skaito, meldžia, gieda. Jaunieji žino, kad bažnyčioje gali rasti pagalbos, kai reikės. Jie vienijasi į sutuoktinių ratelius, tokius sąjūdžius kaip Kanos šeimų ar kitos bendruomenės, savo ir kitų ateičiai kurti.
