Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Birželio 14 d. Bažnyčios liturginiame kalendoriuje Lietuvoje išskirtinė vieta skirta palaimintajam Teofiliui Matulioniui. O neseniai pasirodė ir nauja knyga Teofilius Matulionis. Laiškai. Kokį ganytoją galime per juos pažinti? Kas šiandien juose įkvepia ir padrąsina? Pokalbis su knygos sudarytoju, publicistu Vaidotu Žuku.
Tai išties ne tik estetiškai įspūdinga, bet ir nepaprastai kruopščiai parengta bei išleista knyga. Kiek užtruko, kaip pavyko sutelkti ir taip preciziškai ištirti šitiek medžiagos?
– Ištirti palaimintojo medžiagą man padėjo Arūnas Streikus ir Liudas Jovaiša. Turėjau kelis estetinio vaizdo patarėjus. Viena jų – Sigutė Chlebinskaitė. Šiaip tokios knygos pavidalą lemia medžiagos atranka, o tai mano mėgstamas darbas.
Knygos dizainerei pasakiau – nors apimtis didelė, darykime kiekvieną atvartą kokybišką. Leidinyje – 520 puslapių, 260 atvartų. Laimė, maketuotoja Jūratė Tamošiūnaitė–Karašauskienė turėjo kantrybės su manimi. Dirbome trejus metus, pandemijos metais viską tvarkėme per atstumą.
Dar svarbu paminėti, kad turinio reikalu tai gana neįprasta knyga, nes mano sąlyga visiems bendradarbiams – išsaugoti visišką vyskupo Teofiliaus rašytinį autentiškumą. Teofiliaus laiškų skaitytojas mato ne tik nuskenuotus laiškų puslapius, bet šalia – ir kompiuteriu surinktus tuos pačius tekstus be jokių taisymų, išsaugant visas stiliaus ir gramatines klaidas. Kas mes tokie, kad taisytume švento žmogaus raštą? Atrodo, tai logiškas knygos sudarytojo reikalavimas. Bet pakviestieji profesionalūs knygos redaktoriai mokėjo tvarkyti norminę lietuvių kalbą, o čia – nematytas uždavinys, reikalaujantis penkeriopo dėmesio ir pagarbos visoms smulkmenoms. Keli redaktoriai tiesiog atsisakė tokio darbo.
Šitaip Teofiliaus kalba ir raštas buvo išsaugotas visas. Oi ne! Ne visas! Knygos įvade rašau, kad dėl keliasdešimties laiškų iš Vladimiro centralo, kalėjimo cenzorių išbraukytų ir užtušuotų vietų kreipiausi į teismo ekspertizę. Kelis kartus dėjome šiuos laiškus į rentgeno aparatą, bet tokiu pačiu violetiniu kalėjimo rašalu užtušuotų palaimintojo sakinių nepavyko atkurti, perskaityti. Ką darysi, liks ir kai kurios paslaptys.
Sakiau, kad Teofiliaus laiškus pradėjome dėlioti dar prieš pandemiją. Gal būtume knygą parengę ir greičiau, bet reikėjo patiems dar ir lėšų surinkti, rėmėjų surasti. 2020 m. tam reikalui darėme ir meno aukcioną. Bet svarbiausia – krikščioniški kontaktai su mecenatais, po truputį radosi labai dosni atskirų žmonių parama, kuri ir sudarė leidinio biudžeto pagrindą. Knygoje jie visi paminėti – ne tik tūkstantininkai, bet ir šimtininkai, penkiasdešimtininkai. Kaip lenkai sako: Bóg zapłać .
Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka
Ką naujo sužinom iš jos apie patį Teofilių? Koks jis atsiskleidžia per savo laiškus kaip žmogus, kaip ganytojas?
– Manau, kad kiekvienas palaimintojo laiškų skaitytojas susiras sau artimą Teofiliaus – žmogaus ar Teofiliaus – ganytojo savybę.
Iš vyskupo Teofiliaus Matulionio laiškų dvasininkai gali pasimokyti, kad reikia bendrauti ne tik su kolegomis konfratrais, parapijiečiais, bet pirmiausia – su savo pačių šeima: seserimis, broliais, brolienėmis, svotais , krikštavaikiais, dukterėčiomis, sūnėnais ir pan.
Pavyzdžiui, būdamas įkalintas Mordovijoje, 82 metų vyskupas Teofilius iš popieriaus iškarpo sudėtingą kalėdinį žaisliuką ir, įdėjęs į voką, pasiunčia į Kauną savo jauniausio brolio septynmetei dukrai Marijai Matulionytei. Įklijuoja į narvelį ir besisupantį paukščiuką. Ir laiške parašo: „Maryte, kai paimsi už raudonos virvutės ir žaisliukas-narvelis išsipūs, pamatysi ir pajusi, kur aš esu ir kaip jaučiuosi.“ Jaudinantis seno dvasininko ir šeimos dėdės jautrumas. Aukščiausia pedagogika!
Arba, pavyzdžiui, kai 1956 m. Teofilius gauna pranešimą, kad po 7 metų Vladimiro kalėjimo ir 2 metų, priverstinai praleistų Potmos invalidų namuose, vyskupui pranešama, kad gali vykti į namus, jis atvykusiam savo palydovui Teofiliui Pilkai pasako, kad važiuos į tėvynę… po savaitės, nes reikia atsisveikinti su visais invalidų namų likimo broliais, maždaug 200 suvargėlių, iš kurių katalikų buvo tik apie 30.
Kas mums, šiandienos pasaulio ir sinodinės Bažnyčios piligrimams, galėtų būti aktualiausio, padrąsinančio, įkvepiančio?
– Mus, kurie dar spėjo religiškai pagyventi sovietinėje sistemoje, turėtų žavėti ir stebinti tiesaus, prie režimo reikalavimų neprisitaikiusio dvasininko Teofiliaus Matulionio laikysena. Norėčiau, kad karo Ukrainoje akivaizdoje sinodinė Lietuvos Bažnyčia paskelbtų sąrašus tų dvasininkų, kurie akivaizdžiai flirtavo su sovietine sistema, dėl karjeros tarnavo komunistinei valdžiai.
Kitas įkvepiantis momentas – vyskupo Teofiliaus siekis papuošti bažnyčias geriausių menininkų darbais. Liudo Truikio pasirinkimas yra pranašiškas. Jį vyskupas Teofilius pasirinko dar nepriklausomoje Lietuvoje. Net ir pasikeitus politinei situacijai, iš Lietuvos nepasitraukęs Liudas Truikys liko neprisitaikiusio meno vėliavanešys. Pagarsėjęs savo scenografijos darbais, jis gavo kvietimą atvykti dirbti teatro menininku į Niujorko operą, bet KGB neišleido.
Ar ketinate vyskupo Teofiliaus laiškų knygoje netilpusią medžiagą publikuoti vėliau?
– Gal nebūtinai laiškus. Dar turime vyskupo Teofiliaus surašytą vaistažolių sąsiuvinį. Dar norėčiau išleisti ir KGB slaptų pasiklausymo įrašų šifruotes, kurios saugomos Ypatingajame archyve. Bet viskas priklausys ir nuo lėšų, kurias reikia patiems susirinkti.
Matant, kokia nuostabi epistolių vertė vėlesnėms kartoms, ir žinant, kad nūdien beveik neliko tokių senoviškų laiškų rašymo tradicijos, tad ir visi mūsų pėdsakai skęsta kažkur el. pašto bedugnėje, ar vertėtų bandyti kažkaip sugrįžti prie šio žanro? Ar bandyti „užsiseivinti“ el. pašto archyvus? Ar tiesiog palikti ateinančių kartų istorikų kančioms ir nežiniai?
– Manau, apmirusio kūno nebeatgaivinsi. Bet yra dar daug nuostabių laiškų, kurie iki šiol dėl įvairių priežasčių nepublikuoti. Pavyzdžiui, Kaišiadorių kunigo, buvusio kurijos kanclerio ir politinio kalinio Stanislovo Kiškio epistolė. Vyskupo Teofiliaus Matulionio laiškus šiam žmogui į lagerius sudėjau į naująją knygą. Bet Kaišiadorių kurijoje yra paties Stanislovo Kiškio laiškų kolekcija, kuri irgi labai įdomi. Pavyzdžiui, šis kunigas, gavęs žinią, kad po kalinimo Sibire gali grįžti į Lietuvą, dar liko Rusijoje – sakramentiškai aptarnavo tremtinius.
Šiuolaikiniai Lietuvos vyskupai turėtų būti drąsesni ir aktyvesni. Neskelbtuose laiškuose yra daug dokumentinės medžiagos apie dramatišką Bažnyčios laikyseną sovietinėje Lietuvoje. Ukrainos kova už laisvę turėtų būti lakmuso popierėlis ir mūsų istorijos vertinimams, neturime palikti nei baltų, nei juodų dėmių.
***
Birželio 22 d. minėsime 150-ąsias pal. Teofiliaus gimimo metines. Kviečiame į minėjimą Alantoje. Išsamią programą rasite svetainėje zukasalanta.lt
