– Yra dvi žmonių grupės: tie, kurie dirba, ir tie, kurie ne. Kurioje tu nori būti?
– Aišku, kad tų, kurie dirba.
Šveicaro Antoineʼo Russbacho filmas „Tie, kurie dirba“ (Ceux qui travaillent) kažkuo primena praeitais metais „Kino pavasaryje“ rodytą „Terapiją“ (The Work, 2018), mat jo objektyvo centre irgi yra vyras. Filme kalbama apie tai, kaip stipriai vyro socialinė vertė ir psichologinė savivertė priklauso nuo darbo. Neturėtų priklausyti, bet priklauso. Kodėl taip yra? Filmas suteikia gerą galimybę apie tai pamąstyti tiek vyrams, tiek ir (jų) moterims.
Filmo siužetas labai paprastas: 15 metų tame pačiame darbe išdirbęs pardavimų vadybininkas Frankas padaro neteisingą sprendimą ir yra atleidžiamas iš darbo. Šia tema yra sukurtas ne vienas filmas, pvz., Kanų kino festivalio laureatas prancūzas Laurentʼas Cantet apie atleidimo iš darbo traumą kalbėjo savo juostoje „Pertrauka“ (LʼEmploi du temps, 2001). Bet Russbacho filmą iš kitų tokios rūšies filmų išskiria keli dalykai.
Pirmiausia – gebėjimas be patoso, globalių išvedžiojimų, sudėtingų metaforų, labai paprastomis kinematografijos priemonėms, naudojant buitinius dialogus ir rodant kasdienius herojų pasirinkimus, kalbėti apie etinius ir moralinius dalykus. Ši meistrystė būdinga belgų socialinio kino kūrėjams broliams Jean-Pierreʼui ir Lucui Dardenneʼams, kurių filmuose personažo veiksmo etinis ar moralinis aspektas visada yra pirmame plane. Jų filmus kažkada pavadinau belgišku „moralinio nerimo“ kinu, šis apibūdinimas tinka ir šveicaro Russbacho juostai.
Filmas tobulai iliustruoja žmogaus, išgyvenančio stokos spaudimo situaciją, ir bando brėžti liniją tarp savirūpos (t. y. noro pasirūpinti savimi ir savo šeima) ir godumo (ydos). Gyvenime ši linija dažnai yra labai plonytė ir nematoma. Objektyvia kamera atidžiai fiksuodamas pagrindinio personažo pasirinkimus, o per trečių asmenų pastabas ir simbolinę mizansceną atskleisdamas kai kuriuos poelgio motyvus, režisierius leidžia pačiam žiūrovui pamatyti, atpažinti ir įvertinti, kur pasireiškia savirūpa, o kur godumas.
Čia kalbama apie terapijos galimybes tokioje situacijoje atsidūrusiam vyrui. Ir svarbu, kad jas rodo: ne vienas iš tų, kurie neteko darbo, nežino, kad tokioje situacijoje galima gauti pagalbą Ir kad ji yra jam reikalinga: tai išgyvenančiam vyrui sunku išreikšti jausmus ir susivokti savyje, ypač tuomet, kai nesi nei empatiškas, nei jausmingas, nei ekstravertiškas, nei komunikabilus, kaip ir pagrindinis filmo herojus.
Filmas leidžia panagrinėti biblines darboholizmo šaknis. Pagrindiniam personažui darbas yra jo tapatybės dalis. Praradęs jį, jis netenka ir savo tapatybės (taip pat ir šeimos narių pagarbos). Ši skaudi tikrovė filme išreiškiama specifiškai, paauglio negailestingai pasakoma tiesa: „Pagalvok, kaip toliau spręsi pinigų problemą. Mes priėmėme tai, kad neturime tėčio. Bet mes nepriimsime to, kad reikės keisti mūsų gyvenimo būdą.“
Pasinėrimas į darbą vyrui dažnai yra jo, kaip santykio būtybės, pragaišties priežastis. Apie tai simboliškai kalba ir Pradžios knyga, įspėdama apie pagundą vyrui nuo santykio su šeima nusigręžti į darbą. Tada darbas tampa dar viena priklausomybės forma („O žmogui jis tarė: <...> ‘Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!ʼ“ Pr 3, 17a. 19a).
