Dr. Vincentas Vobolevičius
Tiesa, kaip sako evangelistas Jonas, išlaisvina. Bet to neverta tikėtis, jei Tiesą pakeisime Komjaunimo tiesa. Panašiai, atrodo, ir atsitiko birželio 16-ąją Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Stambulo konvencijos ratifikavimas – kas pasikeistų?“ Itin šališkame renginyje (jo rengėjai – LR Seimo Žmogaus teisių komitetas – „pasirūpino“, kad tik vienas iš dešimties pranešėjų atstovautų konvencijos ratifikavimo oponentų stovyklai) buvo galima išgirsti pranešimų, primenančių komjaunuoliškas agitacijas, o renginio kulminacija priminė kulokų pasmerkimą kolchozų sueigose.
Pasak konferencijoje ugningai pasisakiusios Lilijos Hendrikos Vasiliauskienės, Vilniaus moterų namų direktorės bei NVO „Moters teisės – žmogaus teisės“ prezidentės, patriarchatas – tai liga, kurios nešiotojai – vyrai – dega nenumaldomu noru mušti moteris. Pranešėja nepasivargino patriarchato apibrėžti, bet galima numanyti, kad į šią normą patenka ir džentelmeniškumas ar koks nors motinystės aukštinimas. Visa tai – aksominės pirštinės ant geležinių kumščių, kuriais patriarchai, vos gavę progą, tėkš moterims į marmūzes.
Įdomu, galvoju, kas negerai mano Tėvui? Katalikas, džentelmenas, jau gražaus amžiaus, o Mamos, nei kitos moters, taip ir nėra prilupęs. Ką ten prilupęs, net nėra aprėkęs kaip reikiant. Ir kas negero moksliniuose tyrimuose, nuosekliai rodančiuose, kad priklausymas stabiliam namų ūkiui (su visais menamais stereotipiniais lyčių vaidmenimis) yra itin reikšmingas smurtą prieš moteris mažinantis veiksnys? Kažkas, turbūt, negerai.
Kažkas, beje, negerai ir pačioms moterims, apie kurias mintį išlakiai plėtojo Europos Tarybos komisijos prieš rasizmą ir netoleranciją narys, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. dr. Šarūnas Liekis. Jos, pasirodo, yra dviejų rūšių: feministės, į kurių nuomonę politikai privalo atsižvelgti, ir kitos, pasirašinėjančios peticijas prieš Stambulo konvenciją. Pastarosios išplautasmegenės politiniams sprendimams įtakos turėtų nedaryti, nes pačios nežino, kas joms naudinga. Nejučiomis prisimeni Leniną, aiškinusį, kad tamsioms proletarų masėms klasių sąmonę turi formuoti apsišvietęs partinis avangardas. Ir ta analogija kyla klausant ne ko kito, o demokratijos trubadūrus rengiančio fakulteto vadovo.
Ne mažiau įspūdingus intelektualinius viražus konferencijos dalyviams demonstravo Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius. Stambulo konvencija, anot šio žavingojo kalbėtojo, neturi nieko bendro su marksistine ideologija. Taip, konvencija, smurto prieš moteris šaknimi įvardijanti lyčių nelygybę, neturi nieko bendro su Karlo Marxo teorija, feminizmas neturi nieko bendro su marksizmu, Simone de Beauvoir su Jeanu-Pauliu Sartre’u, kvietimai perauklėti nesusipratusią proletarų (atleiskite, moterų) masę su Lenino vizija. Ir apskritai niekas su niekuo nieko bendro neturi. Reikės pasidomėti, kokią aukštąją mokyklą baigė jaunasis EK atstovybės vadovas ir nesiųsti į ją savo vaikų.
Ne, nereikės. Kolgeito universitetui (angl. Colgate University) viskas gerai. Esu tikras, kad jo absolventai puikiai žino, iš kokio idėjinio kamieno išaugo modernaus feminizmo šaka. Bėda ta, kad konferencijos dalyviams netrūksta nei žinių, nei proto. Jiems trūksta laisvės – laisvės sakyti tiesą. Kam nors laisvę atima viršininkų nurodymai; kam nors – noras gauti pinigėlių, kuriuos Stambulo konvencija numato direktyvą įgyvendinančioms NVO; kam nors – galbūt asmeninės traumos, skatinančios pasaulį matyti juodoje-baltoje (patriarchato-feminizmo) skalėje. Susirenka tokie raštingi, bet nelaisvi žmonės Seimo Konstitucijos salėje ir – tragikomedija garantuota.
Tačiau tragizmas čia visai neteatriškas.
