Kokia turėtų būti Bažnyčios vidinė kritika, kurią galėtų išsakyti katalikų komunikacijos kanalai? Kaip turėtume svarstyti ir išsakyti skaudžius dalykus, kad toji kritika būtų vaisinga? Šito pasiteiravome katalikų, kurie patys jau daug metų tarnauja bažnytinėje žiniasklaidoje, yra tikri šios srities ekspertai ir žiniomis, ir patirtimi.
Rūta Tumėnaitė, katalikų radijo Mažoji studija ir žurnalo Naujasis židinys-Aidai redaktorė
Man atrodo, kad klausimas, ar vidinė kritika Bažnyčioje reikalinga, tapo savaime suprantamas nuo 2013 m. kovo 13 d. vakaro, kai Šv. Petro bazilikos lodžijoje pasirodęs popiežius Pranciškus savo kukliu pasisveikinimu su aikštėje susirinkusiais žmonėmis ir prašymu už jį pasimelsti pradėjo naują Bažnyčios komunikacijos, taip pat ir vidinės, epochą. Šiandien būtų labai keista, jei, tarkim, staiga būtų nuspręsta neberengti didžiųjų vyskupų sinodų, kurie aukščiausiu lygiu imasi narplioti opiausias nūdienos sielovados problemas, tarp jų ir tokius klausimus, kurie ankstesnių pontifikatų metu labiau patekdavo į kategoriją „tu neklausk, o aš nesakysiu“.
Kritika išlaisvina, kritika priverčia imtis tikros atsakomybės, nes jei nekritikuoji ir taikstaisi net ir su tuo, kas kelia akivaizdžius prieštaravimus, tada savo noru pasirenki būti nematomas. Pasitelkiant šeimos įvaizdį – o Bažnyčią tikrai galima laikyti tikinčiųjų šeima – ar galima įsivaizduoti šeimą, kurios nariai nėra vienas kitam pasakę kritiško žodžio? Gal ir galima, bet tada tai bus kas nori, tik ne šeima. Juk kritika – geranoriška – visų pirma reiškia, kad aš tave matau, tu man rūpi, man ne vis vien, kaip susiklostys tavo reikalai, aš priimu tavo trapumą ir neužkeliu ant pjedestalo prieš tavo paties valią (dabar suprantu, kodėl vienas išmintingas kunigas vis prašydavo nepamiršti, kad „kunigai irgi žmonės“). O kadangi visi esame trapūs ir nuodėmingi šios žemės pakeleiviai, tai belieka kliautis Apvaizdos valia, kad su nešvariu vandeniu sykiais neišpiltume ir paties kūdikio.
Paulius V. Subačius, Bažnyčios istorikas, VU profesorius
Tai klausimas, kuriam reiktų bent knygos, o ne pastraipos ar puslapio, tad pamintysiu tik apie vieną aspektą. Katalikiškų laidų bei leidinių auditorija mūsų dienomis yra beveik tokia pat marga, kaip ir pakrikštytoji visuomenės dalis. Nors ji tapatinasi su Bažnyčia labai skirtingu lygmeniu, tiek evangelizacinė misija, tiek politinė prielaida, kad katalikai sudaro daugumą, ragina visus šiuos žmones integruoti, bet ne suskirstyti ir atskirti. Todėl neįmanoma nutylėti liūdinančių temų, kurios plačiai diskutuojamos, nes tai bus atstūmimo ir užsidarymo (vis mažėjančioje mažumoje) veiksmas. Neįmanoma kalbėti tik bendrybėmis, apeiti konkrečių situacijų, asmenų, nes auditorija atsilieps: „Jūs juos geriausiai pažįstate, todėl sąmoningai slapstote.“
Nuo pasaulietinės ir ypač priešiškos tikintiesiems žiniasklaidos krikščioniškas kalbėjimas apie žemišką mūsų bendruomenės netobulumą ir ydingumą turi pasižymėti ne švelniu, užglaistančiu stiliumi ar abstrakčiu atsargumu darant išvadas, kas šiaip jau būdinga daugeliui katalikiškų kanalų. Prasmingas skirtumas būtų gilesnio žinojimo apie kiekvienos problemos šaknis demonstravimas ir kontroversiško veiksmo, vertinimo motyvų bei padarinių įvairovės atskleidimas. Pastanga, kad auditorija daugiau ir geriau suvoktų, imtų mąstyti istoriškai, klaustų, kokios yra reiškinių šaknys, ar realu blogybes greitai įveikti, pagaliau – gal net svarbiausia – kaip bendruomenėje pasidalijama atsakomybė už neveiksnumą ir pozityvią kaitą leidžia pasijusti dalyviais, žaizdų gydytojais, o ne ciniškais stebėtojais, kurie tik mėto akmenis iš šalies.
Kunigas Saulius Bužauskas, Marijos radijo programų direktorius
Nieko naujo, kad esame neretai klystantys, pasirenkantys nuodėmės kelią, nors ir siekiame šventumo ir dažnai apie tai kitiems kalbame. Lengviau kalbėti gražius dalykus. Sunkiau kalbėti įtikinamai, nes byloja ne tik žodžiai. Daug sunkiau kalbėti apie konkrečius skaudulius, svarstyti skaudamas istorijas. Sunku todėl, kad prie žaizdų liestis reikia su didžia meile, o ne teisuoliškai žinant, kaip turėtų būti. Kiek kartų girdėta, kad tiesa turi eiti su meile, bet taip dažnai tai pamirštama. Mylėti, kaip moko Kristus, esame kviečiami ne tik tuos, kurie nukentėjo, bet ir skriaudą sukėlusius.
Bažnyčia kartais delsia viešai kalbėti apie skaudulius, skandalingas istorijas, nes laukiama žmogaus vidinio pasikeitimo, atgailos. Kartais delsiama komunikuoti dėl dar didesnio papiktinimo pavojaus. Bet tokiais atvejais pamirštama, kad tyla žadina vaizduotę, paskatina gandus. Tad komunikacijos procese reikia daug išminties ir pagarbos, nors ir lakoniškai, bet aiškiai interpretuojant skaudžius faktus.
Visuomenės komunikavimo priemonėse viešas svarstymas neretai apeliuoja į tam tikros nuomonės formavimą, nepaliekančios teisės žmogui keistis, stigmatizuoja, neretai supriešina žmones. Paradoksas – ieškoma tiesos, kuri suteiktų aiškumo, padėtų įsigilinti į situaciją, o galiausiai susiskaldžiusios grupės ar pavieniai žmonės lieka prie savo tiesos.
Komunikavimo procese svarbu dialogo kultūros puoselėjimas. O prasmingo dialogo sėkmė – argumentai, pagarba žmogui, ne vien emocijos, ne tik vertinimas. Dalinantis informacija svarbu prisiimti atsakomybę už tai, ką perteikiame. Ypač kai žinia negatyvi, nes ji gali griauti pasitikėjimą, padaryti nepataisomos žalos žmonių santykiams.
Žmonių gerai įvertinamas operatyvus ir geranoriškas skaudaus įvykio pristatymas. Bet tam reikia pasirengimo, nusistatymo bendradarbiauti, kuo objektyviau žvelgti į skaudžią situaciją. Juk ne vien tiesa mums rūpi, bet ir tai, kaip visa tai, ką išgyvename, sužinome, gali padėti geriau atsiliepti Dievui.
Simonas Bendžius, bernardinai.lt religijos temų redaktorius
Rašydamas „sunkesnėmis“ temomis, savo kailiu patiriu, kad katalikas žurnalistas visada yra lyg tarp dviejų ugnių. Viena vertus, profesinė etika (o ir pats tikėjimas) įpareigoja ieškoti tiesos, ją viešai sakyti. Kita vertus, katalikas žurnalistas puikiai supranta, kad jis kritikuoja savo šeimos – Bažnyčios – narius. Neveiklus vyskupas, susikompromitavęs klebonas ar netikęs tikybos mokytojas nėra kažkas „svetimo“, tai nėra kokio Seimo, premjero ar prezidento kritikavimas. Su pastaraisiais gali neturėti jokio ryšio, tuo metu Bažnyčioje visi mes esame vieno Kūno nariai. Dažnai – ir vienas kitą artimai pažįstantys nariai.
Tad kreipiuosi į tuos, kurie piktinasi, kad „kaip jie čia drįsta kritikuoti / pulti / juodinti savo Bažnyčią“. Mieli broliai ir seserys, – mes, katalikai žurnalistai, tikrai nenorime kažko pulti, sunaikinti ar sugadinti gyvenimų. Atvirkščiai, kaip Bažnyčios narys, noriu viso ko geriausio savo Bažnyčiai. Man kaskart labai skaudu išgirsti apie katalikų abejingumą, prasilenkimus su krikščioniškuoju mokymu ar nusikaltimus. Noriu, kad to nebūtų, kad situacija keistųsi į gera, o viena iš priemonių tai daryti yra viešas kalbėjimas. Tad linkiu drąsos ir atvirumo visiems mums – ir pasauliečiams, ir dvasininkijai. Juk tikime, kad „Tiesa padarys jus laisvus“.
