Kaip tampama šventaisiais? Ar šis kelias skirtas kiekvienam? Jei taip, tai kaip mums sekasi judėti šia kryptimi? Roberto ir Maria Anselma Corbella– tėvai ir seneliai – pasakoja apie savo dukras, anūkus. Vienai iš dukrų – Kjarai Korbelai Petrilo (Chiara Corbella Petrillo), apie kurią rašėme 2019 m. vasario Artumoje, – pradėtas beatifikacijos (!) procesas. Kodėl? Nes ji su meile priėmė viską, ką jai atseikėjo gyvenimas. Tai jų liudijimas X Pasauliniame šeimų susitikime.
Maria: Labas vakaras, Šventasis Tėve. Mūsų šeima yra didžiausias džiaugsmas ir didžiausia dovana, kurią Viešpats davė. Joje esame patyrę ir labai džiaugsmingų, ir labai skausmingų akimirkų. Mus vienodai lankė ir malonė, ir sunkis („tamsa“), tačiau per visą šį laiką vienas kitą palaikėme tarpusavio meile, padėjusia drauge nepasiduoti net ir pačiais sunkiausiais momentais.
Nuo tos minutės, kai ištarėmė „Taip“ vienas kitam – Viešpats taip pat mums pasakė „Taip“, – nuo tos akimirkos įsipareigojome ir prasidėjo mūsų kelionė. Viešpats suteikė mums galimybę tapti tėvais ir davė dvi gražias dukteris – Elizą ir Chiarą. Gyvenime vyravo vidinė ramybė, šviesa ir didžiulis pasiaukojimas, net kai ištikdavo sunkumai. Kaip ir visi tėvai, stengėmės savo tikėjimą ir vertybes augindami perduoti dukroms. Kasdien su Dievo pagalba nepailsdami bandėme statyti stiprią tvirtovę, nes šeima yra tvirtovė, kurios centre – meilė. Eliza yra susituokusi trijų gražių ir guvių vaikų mama. Jų šeima gyvena ir dirba Šiaurės Italijoje. Kartais pasiskundžiu, kad yra labai toli nuo mūsų, bet ji man primena, jog tai Viešpats suteikė jai tokią galimybę ten gyventi ir dirbti.
Tuo tarpu Chiara jau laimėjo savo kovą ir 2012 m. birželio 13 d. po daugelio sunkumų grįžo į Tėvo namus. 2008 m. Chiara ištekėjo už Enrico, su kuriuo du kartus patyrė nesėkmingus nėštumus. Abiem atvejais buvo diagnozuoti sunkaus laipsnio vaisiaus apsigimimai, tačiau Chiara ir Enrico abu kartus nusprendė su didžiule meile laukti savo vaikelių – Marios Gracios Leticios ir Davido Giovani – gimimo, kurie gimę ir buvę pakrikštyti, deja, iškeliavo pas Viešpatį. Gydytojai teigė, jog nebuvo jokio medicininio ryšio tarp dviejų nesėkmingų nėštumų, nerado jokios genetinės ligos. Pasitikėdami ir pasikliaudami Viešpaties malone, Chiara su Enrico sugebėjo vėl atverti savo širdis gyvybei ir šįkart į jų gyvenimą atėjo sveikas sūnus Francesco. Jis buvo tikra Viešpaties dovana mūsų šeimai. Francesco dabar jau 11 metų.
Ketvirtąjį nėštumo mėnesį Chiara sužinojo, jog turi rimtų sveikatos problemų. Jai buvo diagnozuotas labai agresyvus liežuvio vėžys. Prasidėjo itin sunki Chiaros kova su vėžiu, kurioje ji norėjo išsaugoti Francesco gyvybę. Bandė derėtis su gydytojais dėl saugių medikamentų, operacijų ir pan., kad išsaugotų savo vaikelį gyvą ir sveiką. Jai buvo padaryta operacija, tačiau nėštumo metu ji atsisakė visų kitų gydymo metodų, kurie galėtų pakenkti dar negimusiam jos sūnui. Ji sakydavo, jog drakono nesustabdysi.
Chiara iškeliavo, kai Francesco buvo vienerių. Ji savo pavyzdžiu mums parodė, kaip žmogus gali patirti didžiausią laimę bet kokioje gyvenimo situacijoje, kai leidžia Viespačiui jį vesti. Chiaros stiprybė buvo pasitikėjimas Dievu ir visiškas atsidavimas Jo malonei, tikėjimas, jog meilė Jam tik pasitarnauja didesniam gėriui. Ji džiugiai ir tvirtai priimdavo sunkius sprendimus semdamasi stiprybės iš tikėjimo ir sakydavo, kad Viešpats į kiekvieną iš mūsų įdeda tiesą, kurios neįmanoma nesuprasti.
Roberto: Chiara buvo labai tvirtos dvasios žmogus. Ji nebėgo nuo sunkumų, pasitikdavo juos drąsiai, savo žvilgsnį nukreipdama į Dangų. Nuo pat mažumės visuomet turėjo tikslą. Kiekvienas jos žengtas žingsnis vedė link to tikslo. Su Viešpaties pagalba ir Marios padrąsinimu ji atkakliai to siekė.
Per asmeninę maldą Chiara suartėjo, užmezgė ryšį su Viešpačiu, kuris jai dovanojo savo malonę, apšvietė ir maitino jos tikėjimą. Chiara buvo atvira, plataus akiračio, gerbė kitus žmones. Ir tai niekad netrukdė jos tikėjimui, nes ji visada buvo pastovi, nearogantiška, niekada neprimesdavo savo idėjų kitiems. Ji savo pavyzdžiu nuolankiai liudijo tikėjimą ir drąsiai pripažindavo klaidas, kai jų padarydavo.
Maria: Jautėmės kaip Mergelė Marija, nes atradome save stovinčius po kryžiumi. Bet iki galo nesupratome, kad Chiara tyliu ir ramiu savo tikėjimu mums atvėrė langą į amžinybę, iš kurios nuolat sklinda kelią apšviečianti šviesa. Buvo labai sunku ją paleisti ir išlydėti į Dangaus karalystę, bet nuo tos dienos patyrėme didžiulę Viešpaties malonę, padėjusią nenugrimzti į neviltį.
Kančia taip pat duoda vaisių, ir mes suprantame, jog negalime sekti Viešpaties, neprisiliesdami prie Jo kryžiaus. Su didžiule laime stebėjome, kaip 2018 metais prasidėjo Chiaros beatifikacijos procesas. Nes kai Viešpats atidaro duris – niekas jų nebeuždarys, taip pat kai Viešpats uždaro duris – niekas jų nebeatidarys.
Roberto: Savo šeimoje suvokėme, koks svarbus gyvenime yra vaikų išsilavinimas. Stengiamės sau priminti, kad vaikai nėra mūsų nuosavybė; jie yra Viešpaties dovana, ir tie, kurie ją priima, priima ir tam tikras pareigas. Kaip popiežius Pranciškus yra pasakęs ir ką Chiara parašė savo sūnui – valdyti žmogų kaip savo nuosavybę yra priešingybė jo gyvenimui.
Popiežiaus Pranciškaus atliepas į Marios ir Roberto liudijimą:
Dėkoju jums, Roberto ir Maria, kad pasidalijote jaudinančia savo šeimos istorija, ypač apie Chiarą. Jos gyvenimas mums liudijo apie kančią, kuri yra kiekvieno žmogaus ir kiekvienos šeimos gyvenimo dalis. Jūs liudijote, kad sunki Chiaros liga ir mirtis nesugriovė jūsų šeimos, neatėmė iš jūsų šeimos gyvenimo širdžių šviesos ir ramybės. Matome tai jūsų veiduose. Jūs neatrodote nusivylę, netekę vilties ar pikti... Sakyčiau, netgi atvirkščiai – žiūrėdami į jus matome didžiulę šviesą ir tikėjimą. Kalbėjote apie tai, kaip vidinė Chiaros ramybė atvėrė langą į amžinybę. Būdas, kaip ji išgyveno savo ligą, padėjo jums pakelti žvilgsnį į Dangų, o ne pasinerti į amžiną gedulą. Nežinomi Viešpaties planai atveria vaizdą į amžinybę Danguje. Esu jums dėkingas už šį tikėjimo liudijimą.
Taip pat citavote Chiaros žodžius, jog Viešpats į mūsų širdis įdeda tiesą, kurios neįmanoma nesuprasti. Viešpats į Chiaros širdį įdėjo tiesą gyventi šventą gyvenimą, todėl ji paaukojo savo gyvybę, kad išgelbėtų savo vaiko gyvybę. Būdama žmona ir eidama per gyvenimą kartu su savo vyru, ji sekė Jėzumi ir Jo mokymu labai paprastai ir spontaniškai. Chiaros širdis priemė jai duotą kančią kaip dovaną. Jos gyvenimas buvo skirtas šeimai, Bažnyčiai ir visam pasauliui. Mums visuomet reikia nuostabių pavyzdžių, kuriais galėtume sekti.
Linkiu, kad Chiara būtų įkvėpimas mums visiems siekiant šventumo savo pačių gyvenime. Tegul Viešpats palaiko ir sustiprina visas kančią išgyvenančias šeimas.
Ši istorija liudija, kad kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra tinkamas tapti šventu žmogumi. Nieko neįprasto nereikia. Tik kažkokiu būdu su meile priimti tai, kas mus ištinka.
