Apie tiesą ir melą santuokoje, ištikimybę ir išdavystę kalbinu Dijaną ir Žaną, susituokusius prieš 20 metų. Jie – trijų dukrų Ievos, Marijos ir Elenos tėvai. Jaukiai šnekučiuodamiesi prie arbatos tai nutylam, tai visi kvatojam...
– Kokia buvo jūsų santuokos pradžia?
Dijana: Kai mes susituokėme, Žanui buvo 18, o man – 24 metai. Kai draugavome, man daug kas sakė: „Atsargiai – Žanas dar labai jaunas.“ Aš bandžiau nuo jo bėgti, bet vėl sugrįžau pas jį.
Žanas: Kai pamačiau Dijaną, many atsirado giluminis pajautimas, kad ji bus mano žmona. Šis jausmas nesikeičia iki šiol.
– Susituokėte jauni. Kaip jums sekėsi kurti santykius?
Dijana: Žanas, nepaisant jauno amžiaus, visada man buvo pavyzdys ir autoritetas. Mes abu priklausėme maldos grupelėms – Žanas ignaciškajai, o aš charizminei. Kadangi tarp mūsų toks amžiaus skirtumas, tėvai ir giminės labai priešinosi santuokai, sakė: „Negyvensite.“
Žanas: Reikėjo atlaikyti tokį požiūrį.
Dijana: Mes turėjome tik vienas kitą. Kartą, kai neturėjome už ką sauskelnių nupirkti, Žanas nuėjo pas kunigą išmaldos.
– Kiek jums santykiuose svarbi tiesa?
(Dijana nueina į miegamąjį ir atsineša dailią skrynią, kurioje sudėti jųdviejų užrašai – V. V.)
Dijana: Ši skrynia – įrodymas, kad mes gyvename realybėje. Kai kalbi, kyla daug emocijų, vyrai ir moterys dalykus suvokia skirtingai, ir tada gali būti sunku vienam kitą išklausyti ir suprasti. Kai išrašai – tada kitas skaito kaip iš dokumento.
Žanas: Kai kas sugeba kalbėtis, mes nesugebėjome...
Dijana: Kažkada susirašinėjimas mums buvo gyvybiškai svarbus, nes mes praktiškai nesusitikdavome, mat Žanas dirbo parduotuvėje, o aš auginau mažą vaiką. Tada mes susirašinėdavome... Per tuos dvidešimt metų aš su juo skyriausi ir aš jį norėjau palikti. Vaikystėje neturėjau teigiamo vyro pavyzdžio, esu suaugęs alkoholikų vaikas. Santuokoje gijau. Ta „tiesa“ apie vyrus, kokie jie yra, apie tikėjimą vis prasiverždavo iš manęs. Man būdavo sunku patikėti, kad Žanas mane tikrai myli, kad tai tiesa.
Žanas: O aš turėjau gilų vidinį pajautimą, kad ji yra mano. Nors daug reikėjo visko pereiti, bet tas suvokimas niekada nebuvo dingęs.
Dijana: Kai Žanui reikėjo išlaikyti šeimą, jis paliko vyskupijos jaunimo centro direktoriaus pareigas ir išėjo dirbti į prekybos centrą, paskui tapo „IKI“ regiono vadovu. Atsirado pinigų. Atsirado moterų. Viena sako man: „Žinai, kad mes komandiruotėje su Žanu į šokius ėjom?“ Jis man nepasakojo. Buvo labai sunku. Širdis sako, kad Žanas sąžiningas, turėčiau juo pasitikėti, bet stereotipai rėkia kitaip. Kankinausi tol, kol vienas kunigas per išpažintį man pasakė: „Ar turi kitas žmogus teisę į nuodėmę?“ Tada supratau – jei Žanas eis į nuodėmę, aš jo neapsaugosiu. Buvo baisu. Nuverkiau „gerą posmą“, aprimau. Be to, man buvo sunku, nes tuo metu ir mane nerimas pradėjo imti, jaučiausi neverta. Aš jam padedu daryti karjerą, vaikelį auginu, o kokia mano karjera? Dirbu už nedidelį atlygį bažnyčioje. Galvojau, kad man reikia tapti „sexy“, o jėgų nėra, nuovargis...
– Žanai, kaip Tave veikė Dijanos išgyvenimai?
Žanas: Mano žmona man galiausiai viską išrėkė. Galėjau arba kovoti su viskuo, ką pasakė, arba priimti. Aš priėmiau. Naivus vyras esu, – aš nemačiau tiek pavojų, kiek ji. Aš nematau kitų moterų. Aš ją myliu. Dabar Dijana mane įpratino vengti dviprasmiškų situacijų.
Dijana: Kai išgirdau, kad Žanas neturi kitų moterų, nepatikėjau. Jam teko daugybę kartų įrodinėti, pereiti daug patikrinimų. Negalėčiau gyventi, jei jis išduotų. Nudobčiau jį.
Žanas: Tą tai žinau.
Dijana: Jis daugybę kartų man įrodė savo meilę. Kai nebuvo pinigų – paprašė kunigo. Prekybos centre jam atsirado dvi išvaržos, bet jis kilnodavo daiktus nedejuodamas. Jis alergiškas žiedadulkėms, bet dirbdavo pievoje, kai reikėdavo. Paprašiau tvoros, jis stato nuostabią tvorą, nors jam jos nereikia. Jis nuolat man įrodo, kad myli.
– Ar būdavo pagunda ką nors nutylėti?
Dijana: Taip, be abejo. Pavyzdžiui, manimi susižavėjo jaunas kolega. Ateinu į darbą, jis mane pasitinka, čiumpa į glėbį, apsuka ratu... Čia toks debesėlis – galvoju. Ar kas pasikeis, jei nepasakysiu Žanui? Galvoju, o gal čia man toks dienos prieskonis... Paskui prasitariau. Vėliau pamačiau, kad kolega su kita ilgakoje panašiai elgiasi.
Žanas: O man ta giluminė nuostata apie Dijaną, kad ir kaip būtų banalu, nesikeičia. Negaliu savęs pakeisti. Beje, aš jai dažniau sakau, kad myliu. Santuokoje gyjama. Greit gali nuteisti, nuvertinti. Kai įsimyli, yra viena. Paskui ateina realybė, ir turi susiderinti. Galiu pasakyti: „Dijana, tu čia rėki, nes neturėjai tėvo, neturėjai vyro pavyzdžio, tai ir prisigalvoji.“ Labai lengva būtų taip pasakyti. Bet reikia kažkaip meilėje išbūti, kad ji pati sup-rastų. Ir nėra lengvo atsakymo kaip. Tai ilgos bendrystės vaisius. Gyveni kartu, galvoji, kad jau pagijai, o paskui galvoji – jau greičiau ta sklerozė ateitų... O gydyti visi daug ką turime. Kad atsiskirtume nuo aplinkos, nuo giminių, kad susitiktume tikrą savo žmogų. Pavyzdžiui, kai man žmona sako: „Nedirbk“, turiu jai paklusti. Aš galiu dirbti be ribų, nejaučiu, nesuprantu nuovargio. O ji mato ir supranta. Turėjo praeiti daug laiko ir reikėjo labai pasitikėti žmona, kad jai pasakius: „Nedirbk“, nustočiau dirbti. Dabar jai visiškai paklūstu šioje srityje.
Iš Dijanos ir Žano asmeninio archyvo
Dijana: Anksčiau sakydavau, kad pasaulyje nėra vyrų, o dabar sakau, kad vienas yra. Kai moterys sako, kad visi vyrai vienodi arba niekšai, jos greičiausiai prieš akis turi kažkokį vieną konkretų vyrą. Aš negaliu suprasti vyro logikos. Galiu tik šiek tiek suprasti, ką jis mąsto... Aš Dievo Tėvo įvaizdį susiformavau tik matydama, koks Žanas patikimas.
Žanas: Kuo toliau gyvenu, tuo įdomiau. Sako, kad sutuoktiniai turėtų atsibosti vienas kitam, ir, atrodo, būtų logiška. Bet vis labiau suprantu, kad nepažįstu kito žmogaus, vis atrandu nebaigtumą...
Dijana: Neseniai dalyvavau programoje, kurioje prisiliečiama prie vaikystės žaizdų. Ir aš galėjau su Žanu tuo dalytis atvirai. Anksčiau gal būčiau daugiau pasilaikiusi sau...
Žanas: Tada dar giliau susikabini, dar giliau pajauti vienas kitą.
Dijana: Aš atradau, kad ilgai nesidalijau svajonėmis su Žanu. Augau skurdžiai, ir porcelianinis puodelis man buvo kažkas nuostabaus. Bet kadangi nesidalijau savo svajonėmis, tai pinigų puodeliams vis nelikdavo, jie išeidavo kitų svajonėms – vaikų filmams, Žano muzikiniam centrui. O jis vis klausdavo: „Kokios tavo svajonės?“ Galvodavau, – ko jis čia mane tampo? Paskui supratau, kad ne tik sunkumais, bet ir svajonėmis reikia dalytis. Pagalvojau, kad aš jau nugyvenau kokias penkias dalis savo gyvenimo ir liko kokios dvi. Na, gal trys... Ir supratau – jei nesidalysiu svajonėmis, jos neišsipildys.
Žanas: Kai parduotuvėje uždirbau pirmą premiją, labai norėjau nusipirkti kolonėles. Grįžau namo, sakau žmonai: „Noriu kolonėlių.“ Dijana sako: „Pirk.“ Ir aš nusipirkau. Parsivežiau, – jos užėmė pusę kambario. Tada Dijana išpūtė akis. O man buvo labai svarbios tos kolonėlės, taip buvo peržengta riba, nes vaikystėje augau skurdžiai ir nieko negalėdavau sau leisti. Net kai pradėjau uždirbti pinigų, iš įpratimo nieko sau neleisdavau. Dijana tada davė leidimą mano svajonei. O po daug metų, kai ji pasidalijo savo svajone apie puodelius, jai gimtadienio proga atkeliavo porcelianiniai – jos išsvajoti.
Dijana: Dažnai tiesą suvokiame kaip blogąją, neišsakytą pusę, bet tiesa yra visa: ir gera, ir bloga. Tiesa yra ir mano svajonės, troškimai. Šeima – ta vieta, kur svajonės gali išsipildyti.
Žanas: Jeigu jai ta svajonė gali būti per sunki, tai mums įveikiama, išpildoma.
Dijana: Išbandymai šeimoje prasideda ne dėl blogosios pusės, o dėl gerosios trūkumo. Na, pavyzdžiui, negali nuoširdžiai pabūti su vyru, tai tris valandas prapliurpi su drauge telefonu... Tiesa – tai mano bandymas suprasti kitą. Apie save labai ribotai galiu pasakyti, o kitas mato aiškiau. Tiesa yra santykyje. Be santykio jos negali suvokti.
Žanas: Bet tiesa nėra aukščiau už gailestingumą. Reikalingas gailestingumas ir sau, ir kitam. Jei paliekama tik tiesa, tai žmonės dažnai ir išsiskiria.
– O kaip jūs sugebėjote tuos dvidešimt metų priimti tiesą vienas apie kitą?
Dijana: Mes mylime vienas kitą ir suvokėme, kad žodžiai, nors ir būtų baisiausi, yra tik paviršius, kad esmė giliau, už tų žodžių.
