Rido Damkevičiaus nuotrauka
Br. Renaud-Marie Desplanques CSJ
Šventojo Jono broliai yra tarptautinė bendruomenė, įsikūrusi 1975 m. Lietuvoje esame nuo 1993 m., taip pat turime vienuolynų daugelyje šalių. Bendruomenės istorijoje daug gražių dalykų, nuo įkūrimo ji davė daug puikių vaisių. Deja, yra ir tamsi bei liūdna jos istorijos dalis, kuria esu pakviestas pasidalyti. Man tai nelengva, tačiau tokiu būdu galima prisidėti prie reikalingų pokyčių Bažnyčioje.
Šv. Jono bendruomenę įkūrė dominikonų kunigas, filosofas ir teologas tėvas Marie Dominique Philippe’as. Jo įtaka buvo didelė, ypač Šveicarijoje ir Prancūzijoje. Daugelis katalikų intelektualų, kunigų ir vyskupų vertino jo knygas ir mokymą. Nemažai žmonių laikė jį šventuoju. Atrodė, kad šventumas buvo patvirtintas įspūdingų rezultatų: į jo įkurtas bendruomenes įstojo daug jaunų vyrų ir moterų. Kai tėvas Philippe'as atvykdavo į Vilnių, jo pasiklausyti susirinkdavo pilnos žmonių salės ar bažnyčios. Dėl įkūrėjo intelektualinės veiklos ir klestinčių bendruomenių popiežius šv. Jonas Paulius II jį labai gerbė.
Tėvas Philippe’as mirė 2006 m. Jo laidotuvės buvo transliuojamos per Prancūzijos katalikišką televiziją, ir daugelis tikėjosi, kad ateityje jis bus kanonizuotas...
Sunkūs sprendimai
2010 m. tapau bendruomenės generalinio vyresniojo dešiniąja ranka. Ši atsakomybė apėmė rūpinimąsi visa bendruomene, įsikūrusia visame pasaulyje. Netrukus kartu su generaliniu vyresniuoju ir už studijas atsakinguoju broliu sužinojome apie keturis liudijimus moterų, papasakojusių, kad įkūrėjas jas išnaudojo, savo veiksmus motyvuodamas dvasiniais pasiteisinimais. Tai buvo pilnametės, jaunos vienuolės arba studentės. Jis naudojosi savo dvasiniu autoritetu, kad moteris išnaudotų seksualiai. Mes patyrėme šoką. Anksčiau nieko panašaus nebuvome girdėję. Nuo seno įkūrėją gerai pažinojome ir negalėjome nė įtarti apie tokį elgesį. Nukentėjusios moterys nenorėjo pateikti skundų raštu ir apie tai viešai kalbėti. Apie šiuos liudijimus žinojo labai nedaug žmonių, informacija buvo slapta. Ir galėjo likti paslėpta iki šiol... Tačiau nusprendėme apie tai informuoti brolius. Supratome, kad vis tiek išplis už bendruomenės ribų ir taps vieša visame pasaulyje. Buvo sunku priimti tokį sprendimą, tikrai lengviau viską pakišti po kilimu, bet prabilome, nes negalėjome kurti bendruomenės istorijos remdamiesi melu, neva mūsų įkūrėjas – šventasis.
Kai generalinis vyresnysis pranešė apie liudijimus, ne tik brolių ir seserų bendruomenės, bet ir pasauliečiai patyrė šoką. Daugelis netikėjo, kad tai tiesa. Generalinis vyresnysis dėl tokio priimto sprendimo buvo smarkiai kritikuojamas. Pvz., vienas tėvo Philippe’o šeimos narys padavė jį į teismą dėl šmeižto. Prisimenu didelio Prancūzijos katalikų laikraščio vyriausiąjį redaktorių, kuris priekaištavo, sakydamas, jog kalbėjimas apie įkūrėjo išnaudojimus kenkia Bažnyčiai. Jis nesuprato, kad mums reikėjo tiesos – nenorėjome gyventi melu... Dabar viskas atvirkščiai: mažai kas mano, kad klydome, pasirinkdami kalbėti. Prireikė laiko priimti šią sunkią žinią.
Vėliau per kelerius metus sužinojome, kad steigėjo aukų daugiau – šiandien žinome 24, bet galimai buvo daugiau.Akivaizdu, kad viešas pareiškimas apie steigėjo seksualinį išnaudojimą išlaisvino aukas, kurios buvo atsitvėrusios tyla, jautė gėdą ir kančią.Labai svarbu padėti išnaudojimą patyrusioms aukoms nebetylėti. Kol auka nekalba, ji yra įkalinta savo tyloje, kančioje ir negali gauti reikiamos pagalbos. Labai dažnai išnaudotojas daro spaudimą aukai, kad ji niekada nekalbėtų, ir ši tyla yra tarsi tamsus kalėjimas. Kalbėjimas apie išnaudojimą Bažnyčioje ir visuomenėje padeda aukoms išsilaisvinti iš tylos, kurioje jas įkalino išnaudotojas, ir leidžia joms pradėti gijimo kelią.
Dvasinis autoritetas
Deja, išnaudojimų istorija mūsų bendruomenėje tuo nesibaigė. Pamažu sužinojome apie brolius, kurie, kaip ir steigėjas, seksualiai išnaudojo suaugusias moteris. Tie broliai nebuvo susiję tarpusavyje, tai nebuvo išnaudotojų grupės. Įkūrėjo paveiktas ir dvasiškai suklaidintas, kiekvienas jų elgėsi taip pat ir dangstėsi panašiais pasiteisinimais. Įkūrėjas kai kuriais savo mokymo aspektais, dvasiniu vadovavimu ir bendruomenės valdymo būdu tam tikra prasme apakino dalies brolių moralinę sąžinę. Jis juos susilpnino, užuot padėjęs augti ir bręsti.
Dabar žinome, kad iš 870 mūsų brolių 8 proc. įvykdė įvairaus sunkumo išnaudojimo nusikaltimus. Dauguma jų – netinkamas verbalinis, fizinis ar seksualinis kontaktas, susijęs su dvasiniu vadovavimu suaugusiesiems. Šie broliai, naudodamiesi savo dvasiniu autoritetu, darė žmonėms įtaką, palaipsniui klaidino jų sąžinę ir nenaudodami smurto darė spaudimą tam, kad gautų sutikimą išnaudojimui. Visi broliai, pripažinti kaltais dėl seksualinio išnaudojimo, buvo nubausti. Sunkiausiais atvejais civiliniai teismai priėmė kaltinamuosius nuosprendžius, o broliai buvo pašalinti iš kunigystės ir pašvęstojo gyvenimo. Mažiau sunkiais atvejais buvo priimami ribojantys sprendimai, pvz., draudimas klausyti išpažinčių, teikti dvasinį vadovavimą, draudimas pamokslauti ir dalyvauti apaštališkoje veikloje ir pan.
Iš tikrųjų bendruomenė susidūrė su rimta sistemine problema, kurios priežastis – bendruomenės įkūrėjas. Tam tikra prasme dalis bendruomenės nuo jo „užsikrėtė“ ir „susirgo“. Ligos plitimą reikėjo sustabdyti, ją išgydyti ir imtis visų atsargumo priemonių, kad ji neatsinaujintų. Norint išgydyti ligą, reikia suprasti jos priežastis ir atpažinti visus simptomus. Per pastaruosius dešimt metų bendruomenė stengėsi tai padaryti, padedama specialistų daug dirbo, kad suprastų, kas įvyko ir ką reikia ištaisyti, reformuoti. Bendruomenėje buvo surengti seminarai su išorės specialistais apie seksualinį išnaudojimą, organizuoti pradiniai ir tęstiniai mokymai apie skaistumą ir lytiškumo supratimą. Tokie specialistai dalyvavo ne tik mokymuose, bet ir padėjo bendruomenės vyresniesiems. Buvo sudaryta nepriklausomų ekspertų komisija, kuri priima nusiskundimus ir teikia rekomendacijas bendruomenės vyresnybei dėl piktnaudžiavimu nusikaltusiųjų nubaudimo. Nustatytos procedūros, kuriomis vadovaujamasi sužinojus apie išnaudojimo atvejį bendruomenėje, įskaitant skaidrų bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis. Nukentėjusiesiems buvo skirta finansinė kompensacija (turint omenyje, kad jokia finansinė kompensacija negali atlyginti seksualinės prievartos padarytos žalos) ir t. t.
Supratimas ir gijimas
2019 m. bendruomenės generalinė kapitula paprašė sudaryti komisiją, kuri išaiškintų visą tiesą apie steigėjo ir kai kurių brolių vykdytą seksualinį išnaudojimą. Ją sudarė bendruomenės broliai, seserys ir ekspertai – istorikai, teologai, psichologai ir psichiatrai. Komisija parengė 800 puslapių ataskaitą Supratimas ir gijimas, kurią sudarė trys dalys: istorinė, doktrininė ir psichologinė. Ši ataskaita pirmiausia buvo skirta Šv. Jono broliams ir seserims, nes, norėdami išgyti ir kad prievarta nepasikartotų, turėjome gerai suprasti, kas įvyko.
Tęsiame pradėtus darbus, pvz., organizuojame nuotolinius susitikimus broliams ir seserims iš viso pasaulio, kurių metu komisijos nariai atsako į mums kylančius klausimus. Apsivalymo proceso varomoji jėga yra aukų atjauta ir tiesa.
Aukų atjauta
Dauguma aukų labai kenčia dėl seksualinio išnaudojimo. Lieka gilios žaizdos, kurias sunku išgydyti, o dažnai jos niekada iki galo neužgyja. Lieka rimtų psichologinių (pvz., depresija ar noras nusižudyti), seksualinių (pvz., dideli lytinių santykių poroje sunkumai) ir dvasinio gyvenimo pasekmių. Jei išnaudotojas – kunigas, tai pasekmės kur kas rimtesnės, nei tai būtų padaręs kitas asmuo. Juk kunigas yra Dievo atstovas, todėl auka gali neteisingai sieti išnaudojimo traumą ir santykį su Dievu, psichologiškai sieti Dievą su išnaudojimu. Todėl daugelis aukų praranda tikėjimą ir nebegali likti Bažnyčioje.
Išnaudojimą patyrusių aukų kančios supratimas yra didelė paskata kovoti su išnaudojimu, padėti aukoms ir užkirsti kelią piktnaudžiavimui pasikartoti. Psichologai ir psichiatrai dalijosi su bendruomene apie aukų kančias ir išnaudojimo pasekmes, o svarbiausia buvo tai, kad kai kurios aukos drąsiai sutiko mums apie tai kalbėti. Tai labai jautrios akimirkos, bet ir veiksmingiausias kovos su seksualiniu išnaudojimu atspirties taškas.
Rido Damkevičiaus nuotrauka
Tiesos svarba
Kristaus žodžiai, kad „tiesa padarys jus laisvus“, skambėjo mūsų širdyse. Išnaudotojas negerbia kito žmogaus laisvės. Jis dominuoja ir manipuliuoja dėl savo naudos, dėl savo seksualinio malonumo. Jis atima iš aukos laisvę, uždarydamas ją tamsiame gėdos, kaltės ir kančios kalėjime. Ir tik visos tiesos atskleidimas apie tai, kas įvyko, gali padėti aukai ištrūkti iš šito kalėjimo.
Taip pat tiesa turi išsilaisvinti bendruomenę nuo visų disfunkcijų, dėl kurių padaugėjo išnaudojimo atvejų ir kai nebuvo tinkamai reaguojama į aukų skundus. Toks išlaisvinimas gali įvykti tik tada, kai visi bendruomenės nariai žino tiesą apie tai, kas įvyko ir to pasekmes.
Dvasinio atsivertimo pradžia yra tiesos apie save ir savo nuodėmes pažinimas. Tai galioja ir bendruomenės lygmeniu. Kaip asmenį dvasiniame gyvenime lydi kompetentingas dvasininkas, mano bendruomenę irgi turėjo lydėti kompetentingi išorės ekspertai. Be jų nebūtume galėję atlikti šio darbo.
Vienas iš iššūkių, su kuriais susidūrėme, – padėti suprasti, kas yra suaugusiųjų tarpusavio išnaudojimas. Mūsų bendruomenėje problema buvo ne pedofilija, o dvasinis piktnaudžiavimas, kuris privesdavo prie seksualinio suaugusiųjų išnaudojimo. Kai yra smurtas prieš vaikus, iš karto suprantame, kad vaikas yra auka. Tačiau seksualinį išnaudojimą tarp suaugusiųjų, kai nenaudojamas fizinis smurtas, suprasti sunkiau, daugelis to nesupranta. Tada jie sako: „Tai 50 ir 50“; arba: „Moteris atsakinga tiek pat, kiek ir kunigas. Ji suvedžiojo jį.“ Kunigo padaryto suaugusiojo seksualinio išnaudojimo ištakos dažnai slypi to autoriteto dvasiniame išnaudojime. Kunigas naudojasi savo dvasiniu pranašumu, kad paveiktų ir pakeistų kito žmogaus moralę, sąžinę. Moteris priešinasi ir nenori, bet kunigas jai paaiškina, kad, pvz., jai to reikia, kad pajustų Dievo meilę, o jam to taip pat reikia, nes jis yra vienišas. Taigi asmuo yra sumišęs. Jis nebežino, kur gėris, o kur blogis. Ir jis sutinka, nes yra apakintas dvasininko. Tačiau nesuvokia, kad juo manipuliuojama, kad sutikimas nėra laisvas.
Pagalba aukoms ir bendruomenei
Šis visiems atviras ir skaidrus tiesos procesas buvo būtinas įgyvendinti ne tik siekiant padėti aukoms, bet ir bendruomenei. Iš tikrųjų visa mano bendruomenė, kiekvienas narys turi susidurti su šia problema ir suprasti piktnaudžiavimo blogį tam, kad būtų puoselėjama bendruomeninė pagarbos kultūra kitų atžvilgiu, nes tai apsaugo nuo dvasinių ir seksualinių išnaudojimų. Svarbu taip pat, kad jie žinotų, kaip tinkamai reaguoti kilus problemai. Kova su piktnaudžiavimu yra ne tik bendruomenės vyresniųjų, bet ir visų jos narių atsakomybė. Tai iššūkis visiems. Jei visi nesuvokiame blogio, jei jo neanalizuojame tiesoje, jis tęsis ir toliau. Patys negalėjome suprasti blogio, reikėjo kompetentingų išorės ekspertų. Turėjome išdrįsti suteikti šiems žmonėms vietą sprendimus priimančiose institucijose, turėjome išdrįsti atverti jiems bylas.
Baigdamas norėčiau pabrėžti keletą dalykų. Pirma, nukentėjusieji turi būti centre. Bet kokios pastangos kovoti su išnaudojimu turi prasidėti nuo pačių aukų. Būtent dėl jų ir drąsių jų liudijimų Bažnyčia ėmė suvokti, kad egzistuoja rimta problema. Turime sudaryti sąlygas, kad aukos išdrįstų prabilti.
Antra, tikrai turime kalbėti apie kunigų vykdomą nepilnamečių išnaudojimą, tačiau nereikėtų pamiršti ir kunigų daromo suaugusiųjų seksualinio išnaudojimo. Daug žmonių nesupranta, kas tai yra, kai nenaudojamas fizinis smurtas. Todėl dažnai sumenkinami faktai, pasekmės ir net kaltinamos pačios aukos.
Trečia, turėtume atsisakyti kunigų idealizavimo, klerikalizmo, nes tai iškelia juos aukščiau už kitus. Jie laikomi tobulais ir neklystančiais. Daug asmenų tapo aukomis, nes idealizavo kunigą, o paskui, kai nukentėjo, liko izoliuoti su savo kančia, nes nedrįso nieko blogo apie kunigą pasakyti. Klerikalizmas ir kunigų idealizavimas sudaro palankias sąlygas išnaudojimui.
Galiausiai, svarbu suprasti, kad tiesa išlaisvina ir verčia blogį pasitraukti. Tiesa išlaisvina iš piktnaudžiavimo tamsos. Tiesa gydo asmenines žaizdas ir bendruomenės disfunkcijas. Vien vadovai negali patys dirbti dėl tiesos ir dėl teisingų sprendimų. Reikalingas bendradarbiavimas su išnaudojimą patyrusiomis aukomis ir su kompetentingais išorės ekspertais.
Pranešimas skaitytas 2024 m. vasario 9 d. Vilniuje, Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir M. Mažvydo bibliotekos surengtoje konferencijoje „Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: atpažinti, apsaugoti, išgyti“
