Tomas VILUCKAS
„Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31–32), – taip nusako Jėzus mokinystės esmę. Tuo Viešpats mokinystę susiejo su tiesos ir laisvės sąvokomis.
Tiesa patvirtinama gyvenimu
Biblijoje nėra tokių ginčų apie tiesą, kokius sukelia filosofai. Šventojo Rašto puslapiuose nesiimama dėlioti jokių mokslui būdingų loginių konstruktų, nerasime ten ir grynai spekuliatyvių sąvokų, idėjinių prieštaravimų. Biblijoje tiesa yra pažini, atsiskleidžianti, patiriama. Ji vyksta čia ir dabar. Senajame Testamente tiesai įvardyti vartojamas žodis emet reiškia įpareigojančią tikrovę, todėl ir yra tiesa. Žodis emet yra susijęs su kitu – emunah, ir abu reiškia tą patį – tikėjimą ir ištikimybę, neatsiejamus nuo tokių kertinių sąvokų kaip malonė, taika, teisingumas ir teisumas.
Galime pastebėti, kad iš žodžio emet kilęs amen – kasdien užbaigiant maldas mūsų vartojamas žodis. Juo Jėzus dažnai pradėdavo ir savo kalbas (lietuviškai verčiamas fraze „iš tiesų, iš tiesų...“). Šie vediniai susiję su tiesos reikšme.
Naujajame Testamente tiesa (graikiškai aletheia), kaip ir emet, reiškia kažkokį rimtai įtvirtintą ir tikrai esantį dalyką. Be to, ji yra teisingumas, teisumas, patikimumas, ištikimybė, nuoširdumas, sąžiningumas. Šios sąvokos Biblijos mintyje iš esmės atitinka tiesą.
Tai aiškiai matyti iš Naujojo Testamento tekstų, kuriuose vartojamas žodis tiesa, analizės. Tiesą reikia mylėti (2 Tes 2, 10); tiesos būtina laikytis (Gal 5, 7); tiesa yra praktiškai įgyvendinama (2 Kor 4, 2); tiesa yra liudijama (Jn 18, 37); tiesa – Šventosios Dvasios dovana (Jn 16, 13–14).
Evangelijoje pagal Joną (3, 21) teigiama, kad tiesa yra patvirtinama veiksmais. Krikščioniška tiesa turėtų būti ne tik svarstymų, bet visada ir įgyvendinimo objektas. Krikščioniui ne tiek svarbu tiesą pažinti svarstymais, ne tik jai paklusti savo protu, bet kiek įmanoma labiau palenkti jai savo gyvenimą.
Tiesa pagal Šventąjį Raštą nėra paslėptas, sunkiai pasiekiamas dalykas. Jėzus sakė: „Aš esu tiesa“ (Jn 14, 6). Jis save sutapatina su tiesa, Jo Asmuo yra aletheia, dieviškosios tikrovės apreiškimo pilnatvė. Tad išgelbėjimas – tai ne intelektinės žinios, kaip vėliau, pavyzdžiui, manė gnostikai, o atsidavimas Jėzui Kristui ir tiesai, kurios Jis atėjo apreikšti.
Mokytis nuolatos
Pažinę tiesą tampame tikri Jėzaus mokiniai. Mokinystė prasideda nuo tikėjimo, pabundančio tuo metu, kai žmogus priima Kristų ir Jo žodžius kaip tiesą, priima viską, ką Jis sako apie Dievo meilę, nuodėmės žalą, gyvenimo prasmę ir tikslą.
Tokiai nuostatai būdingas nuolatinis Jo žodžių klausymas. Pasakojama, kad vienas kunigas per pamokslus mėgdavo nutilti, tarsi klausytųsi kažkieno balso. Krikščionis – žmogus, kuris visą savo gyvenimą klausosi Jėzaus balso, o sprendimus daro tik išgirdęs, ką Jis sako.
Mokinys (gr. mathetes) išvertus pažodžiui reiškia „besimokantis dabar“, t. y. jis mokosi nuolatos. Krikščionis turi vis labiau savo gyvenime pažinti Jėzų. Kas nenori šito suprasti – nėra mokinys.
Tai apima nuolatinį gilinimąsi į tiesą Jėzaus žodžiuose. Niekas negali skaitydamas ar girdėdamas Kristaus žodžius sakyti, kad visiškai supranta jų prasmę. Puiki knyga ir bulvarinis skaitalas skiriasi tuo, kad pastarasis perskaitomas ir atidedamas į šalį, o šedevras skaitomas kelis kartus. Laikytis Jėzaus žodžių – tai nuolatos gvildenti ir apmąstyti, ką Jis pasakė, vis gilinti Jo ištarmių prasmės supratimą.
Mokinys vykdo Jėzaus žodžius. Mes tyrinėjame Jėzaus žodžius ne kaip akademinį dalyką, bet norėdami žinoti, kokių veiksmų Dievas laukia iš mūsų. Mokinystės tikslas – išsiaiškinti, kaip geriausia elgtis, kad tiesa, kurią Jėzus įkūnija, būtų gyvybinga.
Taip mokinystė veda į tiesos pažinimą. Mokytis iš Jėzaus reiškia pažinti tiesą. „Ir jūs pažinsite tiesą“, – sakė Jėzus. Bet kas yra tiesa? Į šį klausimą galėtų būti daug atsakymų, tačiau labiausiai išbaigtas, be abejo, yra teiginys, kad Kristaus apreikšta tiesa parodo mums tikrąją gyvenimo prasmę. Gyvendami Jėzaus tiesos šviesoje, pradedame matyti, kas kasdienybėje tikrai svarbu, o kas ne.
Tikroji laisvė
Jėzaus kalbos apie laisvę piktindavo žydus. Nors jie teigė, kad niekada nevergavo, kartą žydai buvo ištremti į Babiloną, o Jėzaus tarnystės epochoje juos slėgė Romos jungas.
Tačiau žydai vertino laisvę kaip įgimtą kiekvieno žydo teisę, nes Įstatymas sako, kad judėjas, kad ir kaip prastai jam sektųsi, neturėtų patekti į vergo padėtį: „Jei kas nors iš tavo išlaikytinių taip nuskurstų, kad jis tau parsiduotų, nepadaryk jo savo vergu. Tebūna jis pas tave kaip samdinys ar įnamis. Jis dirbs pas tave tik iki jubiliejaus metų. Tada jis paliks tave – jis ir jo vaikai – ir sugrįš į savo šeimą ir atgaus savo protėvių nuosavybę, nes jie mano tarnai, kuriuos aš išvedžiau iš Egipto žemės. Jie nebus parduodami, kaip yra parduodami vergai. Vergą ar vergę gali laikyti, tik jei vergus nusipirksi iš kaimyninių tautų“ (Kun 25, 39–42. 44).
Istorikas Juozapas Flavijus taip rašė apie Judo iš Galilėjos, kuris vadovavo sukilimui prieš romėnus, sekėjus: „Jie pasižymi nepalaužiamu laisvės troškimu, ir jie tvirtina, kad tik Dievas gali būti jų vadas ir Viešpats.“ Net jei žydus pavergdavo kitos tautos, jie išlaikydavo savo dvasios nepriklausomybę. Menkiausia užuomina žydui, kad jis gali būti laikomas vergu, visada reiškė labai stiprų įžeidimą.
Keturios laisvės formos
Tačiau Jėzus žada kitokią, ne politinę, laisvę. Mokinystė suteikia tokią laisvę, kuri reiškiasi keturiomis formomis.
Laisvė nuo baimės. Kristaus mokinys niekada nebus vienas gyvenime. Su juo amžinai keliauja Kristus ir jam nėra ko bijoti. Vienatvė ir mirtis yra du žmogaus priešai, kuriuos įveikti įmanoma tik sunaikinus baimės geluonį. Tai įvyko Jėzaus Kryžiaus galia: „Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir jis lygiomis juos prisiėmė, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją“ (Žyd 2, 14–15). Mirties baimė yra dvasinės vergystės forma, nuo kurios Kristaus sekėjas turėtų būti laisvas.
Laisvė nuo savojo „aš“. Daugelis žmonių gerai žino, kad didžiausia kliūtis jų gyvenime – jie patys. Dažnai sakoma: „Aš negaliu pasikeisti, bandžiau, bet tai neįmanoma.“ Tačiau Jėzaus Kristaus galia ir artumas gali atkurti bei perkeisti mūsų senąjį „aš“. Apaštalas Paulius teigia: „Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo“ (Rom 6, 6). Tai nereiškia mūsų tapatybės sunaikinimo – kalbama apie siauro egoizmo žūtį.
Laisvė nuo kitų žmonių nuomonės. Ne vienas žmogus gyvena nuolat nerimaudamas dėl to, ką kiti galvoja arba kalba apie jį. Deja, kaimyno balsas mums ausyse skamba garsiau, negu Dievo balsas širdyje. Mokinys – asmuo, kuris nustojo nerimauti dėl to, ką dauguma galvoja ar sako apie jį, nes jam svarbiausias Dievo žvilgsnis į jį. Apaštalai Petras ir Jonas aukščiausio judėjų teismo akivaizdoje, nesibaimindami persekiojimų, pareiškė: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo! Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4, 19–20).
Laisvė nuo nuodėmės. Daug žmonių nusideda ne dėl noro nusidėti, bet todėl, kad jiems kitaip neišeina. Nuodėmė yra taip apsėdusi juos, kad jie, kad ir kiek bando, vis negali jos atsikratyti. Apaštalas Paulius sušunka: „Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu“ (Rom 7, 15). Mokinystė sutrauko įpročių grandines, prirakinančias mus prie nuodėmės, ir suteikia mums laisvę būti tuo, kuo turėtume būti.
Jėzaus mokiniui laisvė nėra tikslas savaime. Mokinys tampa laisvas nuo visko, kas trukdo augti jo asmeniui. Reformatorius Jeanas Calvinas yra rašęs, kad Jėzus Kristus vienintelis tikrai laisvas. Jis – laisvės šaltinis, gaivinantis mūsų gyvenimą.
