Brolis Ramūnas MIZGIRIS OFM
Kiekviena religija pradeda nuo sakymo, ką žmonės turi daryti, kad išsigelbėtų arba pasiektų „apšvietimą“. Krikščionybė neaiškina žmonėms, ką jie turi daryti, bet pradeda nuo to, ką Dievas padarė jiems per Jėzų Kristų. Tuo krikščionybė ir skiriasi nuo kitų religijų: skelbia dovaną, bet ne pareigą; pradeda nuo malonės, bet ne nuo įstatymo.
Kadangi Jėzus atėjo, idant užtikrintų mums tai, ko patys nebūtume pajėgę užsitikrinti, mūsų gyvenimas neturi būti nenuilstamos pastangos save atrasti, pateisinti ir įtvirtinti. Jėzus atėjo, kad mus išvaduotų iš vergiško poreikio būti teisiam, atlygintam, paisomam ir gerbiamam. Jis atėjo, kad išlaisvintų mus nuo naštos, ir mes nebesijaustume nuolat turį „kažką atlikti“.
Šv. Kirilas Jeruzalietis († 387) rašo: „O begalinis Dievo gerumas žmonėms! Senojo Testamento teisieji patiko Dievui ilgus metus triūsdami, bet tai, ką jie pasiekė per ilgą ir herojišką tarnystę Dievui, Jėzus tau duoda per vieną akimirką. Iš tiesų, jei tu tiki, kad Jėzus Kristus yra Viešpats ir kad Dievas jį prikėlė iš mirties, būsi išgelbėtas ir būsi atvestas į rojų, į tą patį rojų, į kurį buvo priimtas gerasis nusikaltėlis.“
Jeigu iš tiesų Jėzus už viską sumokėjo, viskas jau atlikta, ir mano vertė, apsauga, laisvė, nuteisinimas ir visa kita yra amžiams įtvirtinti tikėjimu į Jėzų, tuomet kam apskritai ką nors daryti? Argi ši malonė nepakerta siekių? Argi Evangelija nesumenkina pastangų?
Išties tikėjimas nėra priešpriešinamas gailestingajai meilei, geriems darbams (Jok 2, 14–26). Juk tikėti reiškia žvelgti į Kristų, patikėti save Kristui, tapti panašiam į Kristų ir įžengti į Jo meilę. Tikėjimo ir meilės darbų santykį, jų tarpusavio ryšį geriausiai atskleidžia viena šv. Pauliaus Laiško efeziečiams ištara: „Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana; ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų. Mes esame jo kūrinys, sukurti Jėzuje Kristuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ (Ef 2, 8–10).
Čia aiškiai sakoma, kad išganingoji iniciatyva kyla iš Dievo ir Jo malonės, iš tikėjimu priimto atleidimo, tačiau ta iniciatyva jokiu būdu neapriboja mūsų laisvės ir atsakomybės, bet veikiau padaro jas autentiškas ir nukreipia meilės darbų linkme. Šie darbai daugiausia yra ne žmogaus išgalių vaisiai, kuriais būtų galima girtis, – jie atsiranda iš paties tikėjimo, kyla iš Dievo apsčiai dovanojamos malonės. Tikėjimas be darbų yra lyg medis be vaisių: abi dorybės reikalauja viena kitos.
Abiejų šių dorybių ryšys yra panašus į dviejų pagrindinių Bažnyčios sakramentų – Krikšto ir Eucharistijos – santykį. Tikėjimo sakramentas Krikštas yra pirmesnis už meilės sakramentą Eucharistiją, bet kreipia į ją kaip krikščioniškojo kelio pilnatvę. Panašiai tikėjimas pirmesnis už meilę, bet yra autentiškas tik tada, kai pasižymi meilės darbais. Visa prasideda nuo tikėjimo nuolankaus priėmimo („žinojimo, kad esi mylimas Dievo“), bet turi pasiekti meilės tiesą („mokėjimo mylėti Dievą ir artimą“).
