Viktoras Chrulis
Visą gyvenimą savo žurnalistiniame darbe stengiausi puoselėti objektyvumą bei nešališkumą; be jokio gailesčio braukiau iš tekstų bet kokias asmeninio prieraišumo apraiškas, galinčias iškreipti herojaus vaizdą... Tačiau šįkart man patinka mano neobjektyvumas, šališkumas, prisirišimas prie žmogaus, apie kurį noriu papasakoti.
Arkivyskupo Tadeušo Kondrusiewicziaus – dabar jau buvusio Minsko-Mogiliavo metropolito – gyvenimas vertas jo mastą atitinkančio biografo. Tai, ką galima paskaityti įvairiomis kalbomis vikipedijoje ir oficialiuose katalikų interneto puslapiuose, – tik išorinė drobė, kontūrinis žemėlapis, neeilinio žmogaus likimo linija. Tačiau to tikrai nepakanka norint suprasti jo gyvenimo gelmes ir dramas.
Gerai suvokdamas, kad netinku biografo vaidmeniui, Artumos redaktoriaus paragintas, drįstu su Jumis paprasčiausiai pasidalyti kai kuriais asmeniniais pastebėjimais, giliai įstrigusiais man į širdį.
Apie juos galiu liudyti nuo tos įsimintinos 1991-ųjų gegužės 28-osios – momento, kai pirmą kartą pamačiau arkivyskupą, įžengiantį į savo katedrą maskviškėje Šv. Liudviko bažnyčioje. Diena buvo saulėta, aš pirmą kartą mačiau prieš akis vyskupą ir tada dar nelabai supratau, kokį svarbų vaidmenį jis suvaidins mano gyvenime. Dar kūdikis buvau pakrikštytas gimtojoje Lydoje, bet Sutvirtinimo sakramentą man suteikė tik arkivyskupas Kondrusiewiczius Maskvoje. Vėliau mokiausi Maskvos katalikų teologijos kolegijoje, kurią jis ir įsteigė; dirbau rusų katalikų laikraščio, kurį jis pradėjo leisti, redaktoriumi; jo rekomenduotas penkerius metus buvau Popiežiškosios pasauliečių reikalų tarybos narys... Rašau tai, jog suprastumėte mano šališkumo laipsnį ir mano sūniškos pagarbos arkivyskupui mastą. Vis dėlto būtent ši pagarba ragino mane nesutikti, išsakyti savo nuomonę, ginčytis kartais iki įžūlumo, – ir neprisimenu, kad nors kartą arkivyskupas kaip argumentą būtų panaudojęs būtinumą besąlygiškai paklusti bažnytinei valdžiai. Dialogas visuomet būdavo garbingas, tėviškos išminties ir teisingo sprendimo pamoka.
Arkivyskupas mane išmokė tikėjimo ir ištikimybės, išminties ir kilnumo, pasitikėjimo ir klusnumo, ir daug kitų dalykų, kurie man leidžia šiandien gyventi ramiai ir džiaugsmingai...
Klausyti Dievo labiau negu žmonių
Klusnumas gerai sudygsta paprastoje kaimiškoje gyvenimo sanklodoje Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos pasienyje, kur mūsų herojus gimė ir užaugo. Joje gerbiami tėvai, joje rodoma didelė pagarba dvasininkui ir mokytojui, todėl joje nepriimta įžūliai elgtis su vyresniaisiais. Tačiau šis klusnumas turi tikėjimo brėžiamas ribas. Jeigu mokytojas draudžia eiti į bažnyčią, ateina laikas, kai „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29). Jeigu tavo akyse Gardino valdžia susprogdina didingąją Vytauto (Švč. Mergelės Marijos – vert.past.) bažnyčią, sprogsta ir klusnumas, o maldą už išmintingą valdžią keičia malda už jos atėjimą į protą.
Man regis, visas arkivyskupo gyvenimas – ir mokykloje, ir Leningrado politechnikos institute, ir Kauno kunigų seminarijoje, ir dvasininko tarnystėje (Lietuvoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir vėl Baltarusijoje) – buvo nuolatinis jo klusnumo išbandymas. Vien Dievas mato, kokias vidines kovas teko išgyventi moksleiviui, studentui, seminaristui, kunigui ir vyskupui Kondrusiewicziui kas kartą, kai reikėjo rinktis: išbūti tyliai, nutylėti, apsimesti, jog nepastebėjo, ar pakelti balsą, užtarti, apnuoginti tiesą ir priminti kaimenei, kad Dievas – ne jėgoje, bet tiesoje. Ir jis, būtent remdamasis klusnumo dorybe, rinkosi antrąjį kelią – elgėsi pagal sąžinę. Ir taip elgiasi iki šiol, tuo pelnydamas kaimenės pagarbą visur – Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje.
Roma locuta – causa finita?
Skirtingai nei kitų šalių, kitos formacijos kunigai ir vyskupai, leidę sau skeptiškai vertinti kai kurias Vatikano monsinjorų iniciatyvas (ypač, pvz., vadinamosios Ost-politik sferoje, kuomet vietos katalikų interesai dažnai buvo aukojami dėl ekumeninio dialogo), mūsų herojus tokiais atvejais mėgo – ir iki šiol mėgsta – cituoti plačiai žinomą lotynišką posakį: Roma locuta – causa finita („Roma pasakė, byla baigta“). Toli gražu ne iš karto, manding, jis išmoko aiškiai atskirti Šventojo Tėvo valią, kuriai neabejotinai paklūstama, ir kai kurių Vatikano funkcionierių valią, kuriai paklūstant neretai tiesiog pakenkiama Bažnyčios atgimimui ir normaliai raidai.
Kardinolas Kasperis Rusijos katalikų laikraščio Свет Евангелия redakcijoje 2004 m.
Mano akyse iš labai paklusnaus ir nuolaidaus vyskupo, kuris stengėsi vykdyti visas užgaidas, visus keistus kai kurių monsinjorų nurodymus (antai dabar jau kurioziškai skambantį reikalavimą Maskvos kurijoje ant kalėdinio stalo dėti išskirtinai pasninko valgius, nes ateis svečių ortodoksų; gi mes jau švenčiame, o jie pasninkauja – tad nevalia jų įžeisti), Kondrusiewiczius išaugo į Bažnyčios riterį, kaip liūtas ginantį savo kaimenę nuo tų pačių vatikaniškųjų keistenybių. Žvelgdamas į jį, vis dažniau prisimindavau kardinolą Stefaną Wyszyńskį ir jo garsųjį Non possumus! („Negalime!“) su atviru kreipimusi: „Tik jūs mūsų neišduokite“. Kreipimasis į Vatikano diplomatus, kurie bet kokia kaina stengėsi pagerinti santykius su komunistine Lenkijos valdžia.
Visa šito Non possumus! jėga suskambėjo 2020 m. rugpjūtį kreipimesi į Baltarusijos valdžią raginant sustabdyti smurtą ir iki šiol skamba metropolito pamoksluose.
„Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16)
Dauguma ekspertų, kurie biografiją apibūdina remdamiesi karjeros sėkmės / nesėkmės kategorijomis, sutinka, kad Kondrusiewicziaus „karjeros“ kulminacija buvo 2002 m. vasario 11 d., kai didžiulėmis jo pastangomis Rusijoje buvo atkurtos įprastos katalikiškos struktūros – ilgai lauktos vyskupijos. Nuo tos akimirkos, Rusijos Ortodoksų Bažnyčiai darant stiprų spaudimą, prasidėjo tos „karjeros“ saulėlydis – faktiškai jis buvo atskirtas nuo ekumeninio dialogo, vėliau arkivyskupas kaip „nepatogus“ perkeltas iš Maskvos į Minską. O pačiame Minske jo atsistatydinimas priimtas per patį 75-ąjį gimtadienį – 2021 m. sausio 3 d.
Man atrodo, kad stipriausias tekstas, kurį parašė mūsų herojus, buvo ne pamokslas, ne ganytojiškasis laiškas, o atsakymas tuometiniam metropolitui Kirilui (dabar – Maskvos ir visos Rusios patriarchui) į kaltinimus katalikišku prozelitizmu. 2002 m. birželio pabaigoje Rusijos Ortodoksų Bažnyčia (ROB) paskelbė dokumentą „Katalikų prozelitizmas tarp Rusijos gyventojų ortodoksų“ su eile kaltinimų, į kuriuos nebuvo galima neatsakyti.
2020 m. Šiluvoje. Vido Venslovaičio nuotrauka
Ir Kondrusiewiczius atsakė. Šis atsakymas yra raktas norint suprasti konfliktą su ROB ir mūsų herojaus „karjeros saulėlydį“, todėl leidžiu sau cituoti išsamiai. Pažymėjęs, kad drauge su Ortodoksų Bažnyčia siekia skleisti tas pačias krikščioniškąsias vertybes ir bendradarbiauti evangelizacinėse, mokslinėse, švietimo, kultūros ir socialinėse iniciatyvose, metropolitas Kondrusiewiczius atkreipė Rusijos visuomenės dėmesį į kaltinimų esmę:
Paskutinio dešimtmečio patirtis mums formuoja pakankamai keistą „priimtinos“ Katalikų Bažnyčios Rusijoje vaizdą. Taigi tai Bažnyčia:
– neturinti įprastų, Kanonų teisės apibrėžtų, struktūrų;
– neskelbianti Evangelijos;
– be vienuolių, net ir tų, kurių kongregacijos buvo įkurtos arba anksčiau veikė Rusijoje;
– nevykdanti labdaringos veiklos;
– kurioje nėra rusų tautybės kunigų;
– nėra rusų tautybės kaimenės.
Akivaizdu, kad toks Bažnyčios vaizdas faktiškai paneigia jos prigimtį ir tikslą, paverčia ją uždara terpe ir apriboja savotiško „etninio geto“ rėmais.
Šis tikrųjų motyvų apnuoginimas buvo labai savalaikis ir padėjo geriau suprasti konflikto esmę.
Toliau Kondrusiewiczius be kompromisų pareiškė, kad Katalikų Bažnyčia Rusijoje turi teisę:
– turėti įprastas struktūras;
– skelbti Evangeliją visiems žmonėms;
– veikti vienuoliniams ordinams;
– pagelbėti visiems stokojantiems, nepriklausomai nuo tautybės ir tikėjimo;
– rengti rusų tautybės kunigus jų laisva valia;
– teikti dvasinį peną visiems katalikams.
„Mes manome, kad tokią veiklą nekorektiška vadinti rusų viliojimu ir gundymu“, – tokiais žodžiais kreipėsi Kondrusiewiczius į metropolitą Kirilą, tikėdamasis broliško supratimo...
Tačiau Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje ir toliau vyravo nuomonė, kad pats katalikų buvimas jau yra „prozelitizmas“. Nuo to momento metropolito Kondrusiewicziaus likimas buvo nulemtas, nes tais laikais Popiežiškoje krikščionių vienybės taryboje ortodoksų balsas buvo labai svarus, o apie rusų katalikų „nekaltumo prezumpciją“ prisimindavo ypač retai.
Rusijos Ortodoksų Bažnyčiai „nepatogus“ metropolitas buvo pašalintas iš Maskvos. O visai neseniai, kaip žinote, Baltarusijos valdžiai „nepatogus“ metropolitas išleistas į poilsį.
Never give up
Su arkivyskupu Kondrusiewicziumi matėmės visai neseniai, vasario 21 d., mano gimtojoje Lydoje, kur jis atvažiavo aukoti pirmojo Gavėnios sekmadienio Mišių ir padėkoti Lydos katalikams už solidarumą ir maldą.
Prisiminęs savo tremtį, trukusią beveik keturis mėnesius, kai jam neleido įvažiuoti į Baltarusijos teritoriją, mūsų herojus sakė: „Būdami atskirti mes vienijomės malda ir rūpesčiu dėl mūsų ateities.“ Pamoksle jis priminė, kad per Gavėnią Bažnyčia siekia padėti žmogui nusistatyti gyvenimo prioritetus taip, kad jie atitiktų Dievo valią, kad materialinės gėrybės, šio gyvenimo malonumai, valdžios troškimas ar kiti dalykai neužimtų Dievo vietos.
Apmąstydamas savo požiūrį į dvasinius ir gyvenimo sunkumus, Kondrusiewiczius prisiminė įžymų XX a. politiką, Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Winstoną Churchillį, kuris per savo ilgą ir labai sėkmingą politinę karjerą pasakė daug kalbų, įeinančių į oratorystės meno aukso fondą. Tačiau pačią lakoniškiausią ir išraiškingiausią jo kalbą tesudarė trys žodžiai: Never give up („Niekuomet nepasiduok“).
„Baltarusija, niekuomet nepasiduok! Niekuomet nepasiduok pesimizmui ir nevilčiai! Atmink, kad su Dievu viskas įmanoma!“ – ragino metropolitas. Šie žodžiai Lydos bažnyčioje buvo pasitikti audringais palaikymo ir solidarumo plojimais.
***
Šiandien, būdamas 75-erių, arkivyskupas Tadeuzsas Kondrusiewiczius yra baltarusių tautos, kuri 2020 m. rugpjūtį netikėtai parodė pasauliui savo moralinę brandą ir didvyriškumą, orumą ir taikumą, neabejotinas moralinis lyderis. Gegužės 31-ąją arkivyskupas mini 40 metų kunigystės sukaktį. Metropolitą malda ir geru žodžiu palaiko ne tik katalikai, bet ir dauguma dorų baltarusių, jo todėl garbei „Ilgiausių metų“ solidariai ir garsiai skamba visoje šalyje, kuriai jis tapo laisvės ir teisingumo, šviesios ateities ir vilties simbolis.
Tadeuszas Kondrusiewiczius – Minsko ir Mogiliavo arkivyskupas emeritas. Gimė 1946 m. sausio 3 d. Gardino srityje. Baigęs mokyklą, metus studijavo Gardine, vėliau Leningrade. Baigęs studijas dirbo Vilniuje. 1976 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, o 1981 m. gegužės 31-ąją jam buvo suteikti kunigystės šventimai. Tarnavo Vilniaus Šv. Teresės parapijoje ir Aušros Vartų šventovėje, Druskininkuose, Vilniaus Šventosios Dvasios parapijoje. 1988 m. Kauno seminarijos Teologijos fakultete apgynė teologijos daktaro disertaciją ir išvyko į Gardiną, kur įkūrė kunigų seminariją, prisidėjo prie bažnyčių atkūrimo, leido ir platino religinę literatūrą. 1989 m. buvo nominuotas vyskupu ir paskirtas Minsko vyskupijos apaštaliniu administratoriumi. 1991 m. paskirtas Rusijos europinės dalies, o vėliau Rusijos šiaurės europinės dalies apaštaliniu administratoriumi. Šiemet nuo jo ingreso Maskvoje praėjo 30 metų. 2002 m. įkūrus dabartines Katalikų Bažnyčios struktūras Rusijoje paskirtas Maskvos arkivyskupu, o 2007 m. – Minsko ir Mogiliavo arkivyskupu metropolitu. 2021 m. sausio 3 d. tapo arkivyskupu emeritu.
