Vysk. Jonas KAUNECKAS, Iustitia et pax komiteto pirmininkas
Jėzus Kristus visada skelbė meilę vargšams, ligoniams, nuskriaustiesiems. Iš to kyla ir Jo įsteigtos Bažnyčios socialinis mokymas. Bažnyčia visada rūpinosi ligoniais, vargšais, našlaičiais.
Katalikų Bažnyčios komitetui Iustitia et pax (teisingumas ir taika) pavesta ypač rūpintis socialiniu teisingumu. Man, kaip jo pirmininkui Lietuvoje, nuolat kyla klausimas, kaip turime kovoti už teisingumą, kai matome, jog penktadalis Lietuvos žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, kai daugelis skundžiasi neteisingumu, kai net mokyklose – patyčios ir smurtas. Gal kviesti protestuoti ar rengti kitokias akcijas? Kas gi išgirs to nedidelio komiteto balsą?
Ir štai kas staiga atsitiko: Iustitia et pax komiteto nariams „Artuma“ pasiūlė 2015 m. kas mėnesį parašyti straipsnį apie palaiminimus, Jėzaus išsakytus Kalno pamoksle (Mt 5, 1–12). Pagalvojau, ar tai ne Dievo balsas? Juk Erfurto universiteto profesorius Robertas Leichtas, Evangelikų akademijos narys, garsus Vokietijos žurnalistas, teigia, kad Kristus Kalno pamokslo palaiminimuose nurodo planą, kaip išgelbėti žmoniją iš visų ją slegiančių problemų. Kalno pamokslas skelbia visišką priešingybę mūsų pasauliui ir kartu nurodymą, kaip pasaulis turi būti perkeistas. Nerasime kito teksto, kuris taip aštriai ir sykiu be pykčio pasisakytų prieš savanaudžius galinguosius ir turtuolius, prieš žiaurią mūsų pasaulio tikrovę, prieš visokią neteisybę. Nežiūrint aštrumo, tas pamokslas visada traukia mąstantį žmogų. Maža to – sakyčiau, kad krikščionybė iki mūsų dienų išsilaikė tik dėl tokio deginančio Kalno pamokslo kvietimo. Šį pamokslą galima suprasti tik nagrinėjant prieštaravimus: tarp meilės ir keršto, tarp karo ir taikos, tarp vienybės ir susiskaldymo, tarp kankinystės ir išdavystės, tarp persekiojimo ir atleidimo, tarp savanaudiškumo ir pasiaukojimo.
Tai nurodymai tikram Dievo karalystės nariui (o tokie mes visi pakrikštytieji turime būti!), kaip perkeisti pasaulį. „Gyvenantieji tais palaiminimais verčia pasaulį aukštyn kojomis, pabrėždami: ‘Žiūrėkite, štai kokia turi būti tikroji žmonija’“, – skelbia Aidenas Wilsonas Tozeris, JAV pamokslininkas, teologas, ypač sužavėjęs visus krikščionis savo knyga „The Knowledge of the Holy“ („Šventumo pažinimas“).
Dievas tapo žmogumi, Kristus – Mesijas atėjo į pasaulį, kad apverstų pasaulį aukštyn kojomis, kad perkeistų mūsų gyvenimą, kad pasaulyje nebeliktų neteisybės ir įsigalėtų visuotinė meilė.
Žydų rašytojas Manesas Sperberis štai ką pasakoja apie savo gimtinės žydus, kurie niekada nenustojo laukti Mesijo atėjimo. Kaskart pasklisdavo žinia, kad Mesijas jau ateina. Tada po savo skurdžios vakarienės žydai bėgdavo ant kalno, kad pamatytų Mesijo atėjimą. Vaikai ten stengdavosi kiek galėdami ilgiau išstovėti ant rankų, nes visi būdavo įsitikinę, kad atėjęs Mesijas viską apvers aukštyn kojomis. Gi neišmokus nesiseks greit atsistoti aukštyn kojomis, tad vaikai ir mokydavosi, kad nepavėluotų.
Kokia teisinga mintis: viską apversti aukštyn kojomis – taip pakeisti gyvenimą, kad nebeliktų jokio blogio! Jėzus Kristus tikrai atėjo pakeisti mūsų gyvenimą. Taip, apversti gyvenimą aukštyn kojomis! Vietoj savanaudiškumo, susipriešinimo, pykčio Jis siūlo mums tikėjimą, viltį ir meilę; tiesiog liepia gyventi kitokį, perkeistą, gražesnį gyvenimą... Nuolat mus kviečia, ragina atsisakyti savanaudiškumo ir nuodėmės, daryti vien gera. Apie tai ypač šaukia Jo Kalno pamokslas, niekada nenustoja šaukti.
Kiek daug žmonių, paraginti Kalno pamokslo, troško blogį nugalėti gerumu: mūsų pal. Jurgis Matulaitis, Levas Tolstojus, Mahatma Gandhi, George’as B. Shaw, Romainas Rollandas ir kt.
Mahatma Gandhi – indų išsivadavimo vadovas, pakėlęs juos į neginkluotą kovą už nepriklausomybę, – prisipažįsta, kad tokios kovos mokėsi iš Kalno pamokslo. Ir nugalėjo be jokio ginklo: Indija laimėjo nepriklausomybę, išsivadavo iš Anglijos kolonializmo.
Gandhi, galima sakyti, moko pasaulį kovoti už teisingumą be kraujo praliejimo. Kartą jis grįžo iš konferencijos Londone su lordu Irwinu, buvusiu Indijos vicekaraliumi, ir šis jo paklausė: „Pasakykite, kaip, Jūsų nuomone, galima išspręsti mūsų kraštų problemas?“ Gandhi paėmė nuo staliuko Šventąjį Raštą, atvertė ir pasakė: „Kai mano ir Jūsų šalys sutars gyventi pagal tą mokslą, kurį Jėzus Kristus paskelbė Kalno pamoksle, tada išspręsime ne tik savų kraštų, bet ir viso pasaulio problemas.“ Iš tikro Mahatma Gandhi be ginklų, bado protestais atvedė indų tautą į nepriklausomybę.
Bet pasaulyje Kalno pamokslo mokymo ir tikėjimo laikymasis pareikalavo ir daug aukų. Net ir mirdami už tikėjimą, daugelis meldėsi už savo persekiotojus ir vykdė Jėzaus paliepimą: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5, 44). Arba: „Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus“ (Lk 6, 28).
Ar šitaip nevyksta tikrasis pasaulio perkeitimas? Po Antrojo pasaulinio karo Austrija liko komunistų okupuota kartu su Čekija, Slovakija, Rumunija, Vengrija... Bet austrai nepakilo į kovą, kaip mūsų ar Ukrainos partizanai. Pranciškonas Petrus Pavličekas sukurstė austrus prašyti Marijos pagalbos. Kai 10 proc. austrų ėmė kasdien melstis Rožinio malda, 1955 m. Raudonoji armija staiga pasitraukė iš Austrijos be jokio kraujo praliejimo, nors kaimyniniuose kraštuose liko.
Nedaug kas Lietuvoje yra girdėjęs apie dvi Rožinio revoliucijas Filipinuose. 1986 m. vasarį prasidėjo pirmoji Rožinio revoliucija. Begalinės minios su rožiniais rankose išėjo į gatves prieš karinį Ferdinando Marcoso režimą. Dieną ir naktį Manilos gatvėse klūpėjo trys keturi milijonai žmonių ir kalbėjo rožinį. Čia pat gatvėse buvo aukojamos ir šv. Mišios. Marcosas įsakė kareiviams išsklaidyti minias, pasiuntė ir tankus. Žmonės nesitraukė – iškėlę rankas su rožiniais klūpėjo, balsiai meldėsi ar giedojo. Tai buvo sukrečiantis vaizdas. Daugelis kareivių lipo iš tankų ir kartu meldėsi, klūpėdami minioje ir verkdami. „Dar niekada Maniloje ir visuose Filipinuose nebuvo sukalbėta tiek rožinių, kaip tomis vasario dienomis“, – liudija jaunas jėzuitas, antrąją revoliucijos dieną įšventintas kunigu ir primicijų Mišias aukojęs čia pat, tarp tankų. Vasario 25-ąją – dabar Filipinuose minimą Švč. Mergelės Marijos pergalės dieną – Marcosas kapituliuoja. Nebuvo nė vieno žuvusio ar sužeisto (koks skirtumas, palyginti su mūsų dainuojančia revoliucija Sausio 13-ąją!). Filipinų kardinolas Sinas rašė: „Tautos budėjimas maldoje galingesnis už karinę jėgą. Rožinis galingesnis už ginklus.“
Ir mūsų tautai dabar reikia tokio maldos sąjūdžio, maldos ir atgailos už valdžią, už nusikaltėlius, už korupcijos nugalėjimą, už teisingumą. Susiburkime nors 10 procentų uolių ir energingų tikinčiųjų, melskimės ir atgailaukime, pakelkime maldai visą tautą, kvieskime nelikti be kasdienės maldos, be šventadienio pamaldų – tada tikrai nugalėsime! Esu tuo tvirtai įsitikinęs.
