Tėvas Antanas Saulaitis SJ
unsplash.com nuotrauka
Rugsėjo intencija: „Melskimės, kad visuomenės užribyje atsidūrę, nežmoniškomis sąlygomis gyvenantys žmonės nebūtų pamiršti institucijų ir niekada nebūtų laikomi beverčiais.“
Kai kalbame maldą Tėve mūsų, galvojame apie savo šeimą, parapiją, aplinkinius, pažįstamus, visą šalį, kitur sutiktus gyvai ar spaudoje, žiniasklaidoje ir juos jaučiame. Vaizdinio pakraštyje yra dar užribis, apie kurį rečiau girdime ir kurį tik protarpiais pastebime, nebent popiežius Pranciškus atkreipia dėmesį į pabėgėlius, migrantus, negalią turinčius žmones.
Kiekvienas miesto gyventojas nesunkiai kažkada pastebi žmogų už kampo, kitą vargstantį su našta, besiblaškantį, nušnekantį, klaidžiojantį, valgantį iš popierinio maišelio, nuskurusiais drabužiais, suvargusios išvaizdos. Ir ne tik kuriame nors miesto rajone, kartais – toje pačioje laiptinėje, kieme, gatvėje, parduotuvėje, turgelyje. Sutinkame vaikų ir jaunimo, girdime apie kuklias žmonių pastangas auginti šeimą, turėti savą būstą, išleisti į mokslus, slaugyti nuolatinį ligonį. Visi žino, kaip sunku grįžus iš svetur ar naujai atvykus, kaip nelengva išėjus iš kalėjimo ar patyrus judėjimo ribotumą, išgyvenus sunkius metus.
Kai visi esame to paties Dievo vaikai, apsidairome, kaip ir ganydami savo vaikus parke, žaidimų aikštėje ar kur kitur. Pastebime, kas už krašto, už ribų, kas netelpa, neprieina, nedrįsta net ir bažnyčioje dairytis. Ne veltui vis kartojama malda, kad Dievas surinks savo išsklaidytus ir, galima manyti, išblaškytus vaikus. Jie netelpa eilinėje socialinėje tvarkoje, papročiuose savo išvaizda, elgesiu ir tuo pat metu lieka Dievo vaikai.
Vilniuje šeima augino keturias dukreles. Tame pačiame kieme buvo varginga šeima su sūneliu. Pãčios mergaitės sugalvojo per Adventą sumažinti savo mėgavimąsi saldainiais vienu saldainiu per dieną, o tada visus surinktus padovanoti kaimynui berniukui. Galima tik įsivaizduoti, kaip nelengva kiekvienai buvo atidėti 28 saldainius, o padauginus iš keturių išeina daugiau kaip šimtas saldainių! Netikėta dovana Kūčių vakarą.
Persikėlę iš kiemo į pasaulio žemėlapį, matome karo blaškomus, pakeleivius, kitokio luomo, tikėjimo, tautybės, visuomeninės būklės žmones, pažeistus, persekiojamus, išgąsdintus, skriaudžiamus, tiesiog valstybių, įstaigų, pareigūnų užmirštus ir apleistus. Kas juos užstos, gins, palaikys jiems ranką, atvers savo širdies žvilgsnį ir proto galią imti už rankos ir kartu žengt?
Žmonės, ilgalaikiai ar atsitiktinai atsidūrę užribyje, – taip pat to paties Dievo vaikai, pilni jausmų, vilčių, gabumų, nuoskaudų, ribotumų, kaip ir visi pasaulio gyventojai. Dievo karalystė neturi ribų.
