Fausta Palaimaitė
Šv. Pranciškus Asyžietis (detalė). Jusepe de Ribera, 1642 m.
Su šv. Pranciškumi siejama Ramybės malda sujaudina ir tikinčiuosius, ir ne tik. Ji yra ir mūsų liturginiuose maldynuose. Nuskambėjus tiems žodžiams norisi pritarti: „Amen! Aš tikrai to noriu sau.“ Ir tikrai nepajėgiu, nemoku, negebu – Viešpatie, padaryk!
Šv. Pranciškaus Ramybės malda
Viešpatie, padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu
ir leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta;
santaiką, kur vyrauja barniai;
vienybę, kur yra skilimas;
tikėjimą, kur kankina abejonės;
tiesą, kur viešpatauja klaida;
viltį, kur braunasi nusiminimas;
džiaugsmą, kur slegia liūdesys;
šviesą, kur užgulusios tamsybės.
Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas;
kitus suprasti, o ne pats būti suprastas;
kitus mylėti, o ne pats būti mylimas,
nes kas duoda – gauna,
kas atleidžia, tam atleidžiama,
kas miršta, tas gimsta amžinai gyventi. Amen.
Pranciškus nepalieka askezės ar dvasingumo vadovėlio, kaip pasiekti, arba, tiksliau, priimti tą Prisikėlusio Kristaus duodamą ramybę, kuri, kaip primena Jėzus, nėra ramybė, kylanti iš šio pasaulio teikiamo saugumo (plg. Jn 14, 27). Kas yra bandęs gyventi pagal meilės įsakymą, gana greitai patyrė, kad kelias iki tos nesibaigiančios meilės (plg. 1 Kor 13, 8) rezervuarų yra painus ir dažnai sunkiai įveikiamas. Nepaisant kasdienybės nesėkmių, kiekvienas subrendęs žmogus siekia mylėti, suprasti, atjausti, duoti ir atleisti.
Kaipgi ši graži malda įsikūnijo šventojo gyvenime? Pranciškus liudija, kad visi maldoje prašomi dalykai iš tiesų yra Jėzaus mokinio misijos dalis. Jis pats iš Kristaus kryžiaus sėmėsi ramybės, vidinio džiaugsmo, taikingumo, vilties ir pasitikėjimo. Šv. Pranciškus tiek daug laiko ir dėmesio buvo skyręs kenčiančiam Viešpačiui, kad gyvenimo pabaigoje ši vienybės malda tarsi įsikūnijo Kristaus kančios ženklais – stigmomis Pranciškaus kūne. Išgirdęs pašaukimą, Pranciškus patyrė jo grožį bei gylį ir panoro atsiliepti pasirinkdamas visišką skurdą, atsisakydamas bet kokios nuosavybės ir kitokio saugumo, išskyrus tą, kuris kyla iš pasitikėjimo Dievu. Tai jo situacijoje ir laikmetyje tapo pranašišku ženklu. Pranciškus degė meile Kristui ir Bažnyčiai. Ši meilė tapo regima jo elgesyje bendruomenėje ir sutinkant žmones.
O ką daryti paprastam pasauliečiui tikinčiajam, norinčiam gyventi Ramybės maldos dvasia? Kokie konkretūs veiksmai? Ši kelionė – tai Kristaus sekimas kasdienybėje. Kad pažintume, ko Jėzus nori iš mūsų, prireiks laiko, skirto maldai su Evangelija, dalyvavimo bendruomenėje. Tačiau svarbiausias dalykas yra labai sąmoningai pavesti savo gyvenimą Kristui, sutinkant, kad dabar Jis kreips mano žingsnius, duos užduotis ir teiks pagalbą kasdienybėje. Viešpats gali paprašyti bet ko atsisakyti, net ir brangiausių dalykų, pašaukti darbuotis ten, kur nė nesvajojome, bet visada bus šalia ir tikrai nuves į amžiną meilę vienybėje su Juo, nepaisant mūsų daugelio paklydimų ir išsigandimų.
Nesvarbu, kiek tau metų ir ką tu veiki šioje žemėje. Šiandien gali apsispręsti, priglusti prie Jėzaus, dar kartą atnaujinti savo krikšto pažadus ir, kaip Jis kviečia, paimti savo būties kryžių ir po vieną žingsniuką Juo sekti. Po vieną valandą, po vieną dieną, vėl parpuolant ir atsikeliant. Nesidairant nei toli į priekį, nei atgal, vien į Jėzų. Tada gal nedrąsu bus sakyti šią Pranciškaus maldą. Nes po truputį ims aiškėti šių dvasinių dalykų kaina ir atsivertimo galia. Toks nutikimas buvo kalėjime. Vienam tikinčiam nuteistajam atsidūrus nepavydėtinoje situacijoje, kai jis buvo neteisingai apkaltintas ir dar nubaustas, aš nunešiau knygelę Šventojo Pranciškaus žiedeliai. Kai po savaitės vėl susitikome, vyras susijaudinęs padrikai dalijosi, kaip jį palietė tekstas apie tobulą džiaugsmą. Šis pasakojimas jį išgelbėjo iš stipriai apėmusio beviltiškumo, gal net noro pasitraukti iš gyvenimo, ir sustiprino jo tikėjimą. Vyro akys spindėjo ir toliau, iki viskas susitvarkė. Jis išlaikė tą viltį ir net džiugesį visiškai pasikliaudamas Kristumi: „Jei Dievas leidžia, kad man taip nutiktų, vadinasi, Jis žino, kam.“ Istorija, kuri padėjo šiam nuteistajam atsiversti, buvo Pranciškaus pasakojimas broliui Leonui. Pranciškus dėsto, kad net patys kilniausi dalykai, tokie kaip stebuklų darymas ar minių atvertimas, nėra tobulas džiaugsmas. Tobulas džiaugsmas atskleidžiamas tokiu pavyzdžiu:
„Jei mes atvyksime prie Švč. Marijos Angelų bažnyčios peršlapę nuo lietaus, sušalę nuo šalčio, purvini ir išbadėję, pabarškinsime į vartus, o vartininkas ateis supykęs ir paklaus: Kas jūs tokie? Mes atsakysime: Esame du jūsų broliai. O jis tars: Meluojate, esate du sukčiai, kurie klaidžioja po pasaulį, apgaudinėja žmones ir vagia iš vargšų išmaldą. Eikite šalin! ir neatidarys mums durų, o paliks mus stovėti lauke ant sniego ir lietaus, alkanus ir sušalusius iki nakties... Jei mes visą šį nepagrįstą elgesį, šį žiaurumą ir atstūmimą ištversime kantriai, be pykčio, nemurmėdami prieš jį, ir nuolankiai bei su meile pagalvosime, kad tas vartininkas mus pažįsta, o Dievas leidžia jam taip su mumis elgtis – rašyk, broli Leonai, kad tai yra tobulas džiaugsmas. “
Pranciškaus ir nuteistojo patirtis liudija, kad glaudžioje vienybėje su Kristumi esant galima matyti visai kitą tikrovę ir net emociškai reaguoti į ją kitaip, nei atrodytų natūralu. Tikriausiai šios maldos galia prasideda mūsų pačių gyvenime:
Kai mano širdyje yra neapykanta, ateik, Jėzau, ir atnešk meilę;
kai nusiminimas užvaldo mano jausmus ir mintis,
savo Evangelijos galia perkeisk jį į viltį ir pasitikėjimą.
Šventasis Pranciškau,užtark mus ir padrąsink savo pavyzdžiu!
Projektą iš dalies finansuoja
