Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje

2011 m. sausis 1

Toji diena

2020-01-13 | Vanda IBIANSKA
artuma2011 rs 35 1

Įtampa tvyrojo jau bene savaitę ir vis augo. Visa buvo tarsi įtempta styga. Ir pagaliau sprogo. Žinojau, ką turėsiu daryti tą naktį. Man nereikėjo važiuoti į Vilnių prie Bokšto nei prie Seimo. Uždavinys buvo kuklus. Stovėti prie Kauno Telekomo labai konkrečioje vietoje – ties pagrindinių ryšių kabelių šuliniu. Jeigu kas, šaukti, o paskui bėgti į namus (čia pat, už poros šimtų metrų) ir skambinti kažkokiu telefonu. Mobilaus ryšio tada nebuvo. Turėjau atsistoti „į postą“ 19 val. su pora vyrų. Tą telefoną tada mokėjau atmintinai. Apie 18 val. namuose dar gėriau arbatą, kai po mano gatvelę ėmė lakstyti automobiliai (dar „Žiguli“), įjungę klaksonus. Kvietė žmones. Į mano ramią gatvelę pasipylė tylintys, besivelkantys paltus kaimynai ir visi bėgte prie Telekomo, kur jau buriavosi minia. Niekas netriukšmavo, net negiedojo, kelios grupelės labai tyliai meldėsi. Paskui pasigirdo per atsineštus radijo imtuvus VEFpranešamos žinios. Buvo šalta, bet nesitraukiau nuo „savo“ šulinio visą naktį. Jau nutildė Eglę Bučelytę, TV užgrobta. Išneštų iš Telekomo televizorių ekranai tik mirguliavo ir nieko nerodė. Čia pradėjo važiuoti autobusai ir iš jų per primityvius garsiakalbius kvietė: „Reikia į Sitkūnus, ginti radijo stotį.“ Žmonės kaip vanduo įsiliedavo į tuos autobusus ir jokio stumdymosi, pikto žodžio, apskritai – garso. Viskas savaime mobilizuotai, noriai, tylomis.

Išaušo rytas. Prie to šulinio stojo antra pamaina. Tada dar nežinojau (apie tai sužinojau daug vėliau), kad Kauno politechnikos instituto radistai, trumpabangininkai ir kiti jau turėjo „tiltą“: buvo parengti ir veikė siųstuvai žinioms perduoti į pasaulį. Vos keli žmonės težinojo, kad vienas toks siųstuvas buvo sumontuotas Kauno universitetinėse klinikose. Iš jų žinios apie tai, kas vyksta Lietuvoje, žaibiškai pasklido po pasaulį. Radijo ryšio sukūrimui ir palaikymui vadovavo daugkartinis pasaulio čempionas trumpabangininkas inžinierius Algis Kregždė. Visokeriopai mus palaikė Lenkija. Ji tapo lieptu išvykti egzilinės vyriausybės nariams ir įvairios paramos tiekėja. Žmonės ir dabar net nežino, kiek įvairios darbui Seime reikalingos technikos ir net pirmųjų ginklų buvo permesta iš ten. Itin stengėsi mums padėti vienas iš Solidarumo vadų a. a. Jacekas Kuronis.

Diena buvo šalta, bet nesnigo. Prie Telekomo degė laužai, sėdėjo žmonės. Grįžau iš parduotuvės, ėjau pro šalį ir mane nepažįstami žmonės kvietė: „Ponia, prisėskite, pabūkime visi kartu.“ Tada buvome daugiau nei artimi ir dalijomės sumuštiniais, kava, nepažinodami vienas kito.

Kai nuėjau į darbą, ten vyrai laužė galvas, kaip padaryti iš spygliuotos vielos ir kitko prieštankines užtvaras Sitkūnuose, Juragiuose, Vaižganto gatvėje. Visi inžinieriai tada būdavo sovietų armijos atsargos karininkai, bet tokių dalykų juos mokė karinės katedros studijuojant Politechnikos institute. Pabandyk prisiminti po 20 metų ir daugiau! Prisiminė. Ir nulėkė ten, kur jų reikėjo.

Vėl atėjo naktis. Tą naktį buvau Kauno televizijoje, kuri jau dirbo. Žmonių ten susirinko visokių. Viduje buvo ir labai nereikalingų, švelniai tariant. Porą išsyk „išskaičiavau“. Ką veikiau? Nieko ypatingo. Tepiau sumuštinius, viriau kavą, ploviau lėkštes, puodukus, kilnojau telefono ragelį. Skambučių būta visokių. Tai, girdi, nuo Sitkūnų važiuoja tankai (to nebuvo), tai Šančiuose šaudo (degė sandėliuko stogo šiferis) ir t. t. Koridoriuose ant grindų miegojo jau kelintą naktį ten budėję inžinieriai ir kiti techninio personalo darbuotojai. Gulėjo kaip negyvi. Klosčiau juos kuo pakliuvo, bet, manau, jie nieko nejuto. Paryčiais atėjo iš kiemo pastatą saugoję baikeriai. Odinėmis striukelėmis, sušalę, tiesiog suragėję. Tai buvo dar visai berniukai. Girdžiau juos karšta kava. Sakė: „Truputį tik apšilsime ir vėl eisime į lauką, nes ten beveik nėra žmonių.“

Ir vėl išaušo rytas. Reikėjo parsigauti trumpam namo. Tais laikais išsikviesti taksi buvo beveik neįmanoma. Bet kai dispečerės išgirdo adresą, atvažiavo net trys automobiliai. O dispečerės susirūpinusios klausė: „Kaip jūs ten? Gal ko reikia?“ Taksistas, parvežęs mane namo, pinigų neėmė ir net įsižeidė: „Ką, gal aš ne lietuvis?!“ Paskui, dieną, projektuotojai iš aplinkinių institutų rinkosi prie Kauno televizijos ir budėjo ten. Kažkas papurškė kažkokios cheminės medžiagos, žmonėms ėmė perštėti akis, jie pradėjo kosėti. Niekas į tai nekreipė dėmesio. Daugiau jokių incidentų nebuvo.

 

artuma2011 rs 35 2

 

O laužai vis degė, žmonės budėjo, dainavo, giedojo. Nebuvo jokios baimės, panikos. Kalbėjo, kad net nusikaltėlių pasaulio bosai siūlė savo ginklus ir pagalbą, bet nežinau, ar tai tiesa. Vienas toks man tikrai sakė: „Kur Motieka lieps, ten ir eisime.“ Kodėl būtent Motieka, neklausiau. Gal nusikaltėliui imponavo, kad teisininkas?

Tai, ką tada išgyvenome, neįmanu apsakyti žodžiais nei perduoti tos nuotaikos. Visa Lietuva buvo vienis. Neišskiriama, nedaloma. Broliai. Atrodė, kad Dievo dvasia plevena virš mūsų. Neatrodė, taip ir buvo. Aišku, atsirado išdavikų, bet Judo sekėjų visuomet esti. Jermalavičių, burokevičių, kuolelių, švedų, juonienių ir į juos panašių visada būna.

Keista ir man gaila, kad dabartinė jaunoji karta nebepatirs to jausmo, kurį išgyvenome mes. Jokios baimės, viešpataujantis tarp mūsų gėris, meilė ir pasitikėjimas. Aišku, žinau, kad Seime (tada Aukščiausioje Taryboje) buvo ir bailių, parsidavėlių, kurie paniškai bijojo. Daug žmonių žino jų pavardes. Jie kenkia Lietuvai ir dabar, nes yra Judo padermės. Jų nedaug. Išaugo kita moralinės netvarkos liūne nugrimzdusi ir valdžion besibraunanti karta.

O tada? Tada mūsų Tėvynėje buvo tai, apie ką kalbama Šventajame Rašte. Kai liūtas gulės šalia ėriuko ir kūdikis kiš rankutę į angies urvą. Lietuvoje karaliavo narsa, gėris ir meilė. Tarp mūsų vaikščiojo angelai. Tai buvo didis stebuklas.

Vieną tos savaitės dieną į namus įsiveržė didžiulis grynaveislis pasimetęs dogas. Purvinas, alkanas. Nušluosčiau, pašėriau, daviau vandens. Šuo mane išlaižė ir vėl veržėsi pro duris. Teko išleisti. Nurūko Telekomo link. Negi ir jis saugojo? Ne, bet suprato, kad vyksta kažkas nepaprasto, o jo šeimininkai gali būti ten.

Buvo aukų laidotuvės. Neregėtos savo mastu, pagarba ir skausmu. Buvo šv. Mišios prie Seimo, barikados, giesmės, patriotinės dainos. Tai truko ilgai. Ši diena, kai prasidėjo smurtas, Lietuvai kainavo 14 gyvybių, nesuskaičiuojamai daugybei žmonių marias skausmo. Žuvusiųjų nepamiršome. Tačiau tą mėnesio vakarą sukalbėkime „Viešpaties angelą“ už juos dar kartą. Ir taip kasmet, kol esame gyvi.

 

Toji diena buvo 1991 metų Sausio 13-oji.

 


NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 m. sausis 1

Artuma - artuma202001_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22