Gedas MALINAUSKAS
Įprastos Mišios. Sėdžiu ne vienas, o su bičiuliu Antanu (bičiuliais mes vadiname intelekto negalią turinčius asmenis). Jis labai mėgsta eiti į bažnyčią, sveikintis su žmonėmis, per ramybės palinkėjimą paduodamas kitiems ranką. Antanas mėgsta niūniuoti, įsitraukdamas į šlovinimą, bet giedoti jam per sunku. Prasidėjus Šventojo Rašto skaitiniams, mano bičiulis pradeda snūduriuoti. Besidairydamas prisiminiau popiežiaus Pranciškaus klausimą, kaip mūsų Bažnyčia pasirengusi įtraukti mažutėlius, tarp jų ir žmones, turinčius intelekto negalią.
Pradžioje kyla skaudžių prisiminimų. Prieš kelerius metus šventėme draugės laikinųjų įžadų šventę. Per Eucharistiją kunigas nenorėjo duoti Komunijos bičiulei Irenai ir ją tik palaimino. Bažnyčios gale užtikau Ireną verkiančią.
– Man nenori duoti Jėzaus, – ištarė pro ašaras ir, norėdama išlieti skausmą, paprašė: – Nueik ir nubausk tą kunigą.
– Gerai, einu ir prikulsiu kunigą, – bandžiau pajuokauti, bet paskui pasakiau: – Gal jis nesuprato tavęs? Einame ir paprašysime, kad tau duotų Jėzų.
Paskutiniai eilėje prie Komunijos vėl priartėjome prie kunigo. Jisai sutriko ir nežinojo, ką daryti. Užteko nuraminti jį ir pasakyti, kad bičiulė Irena supranta, ką priima į savo širdį, ir jai buvo duotas Ostijos gabalėlis. Reikėjo pamatyti Irenos veidą, kaip jis nušvito ir suspindėjo. Paėjusi keletą žingsnių nuo altoriaus, ji iškėlė į viršų rankas ir tyliai pasakė „Yes... Tu su manim.“ Nors ir patyrusi atmetimą, Irena, kaip tikra tyraširdė, nebegalvojo apie nesėkmę, bet džiaugėsi bendryste su Jėzumi.
Vėliau prisiminiau linksmesnę bičiulės Onos istoriją. Atvedusi ją mama neturėjo didelių lūkesčių Onutei ir mūsų Arkos bendruomenei. Ona turėjo autizmo sindromą, nepalaikydavo akių kontakto su žmonėmis, nemėgo įprasto triukšmo ir nejaukiai jausdavosi didelėje grupėje. Mama tik norėjo, kad dienomis Ona pas mus saugiai pabūtų ir pavalgytų. Nors Arkos bendruomenėje stengiamės neakcentuoti negalios ir ieškoti, kokių dovanų žmogus turi, su Ona buvo sunkiau. Pradžioje nežinojome, ko tikėtis, ir ji beveik nieko nedarė. Mergina elgdavosi taip, kaip mama ją ir buvo apibūdinusi. Tačiau viskas pasikeisdavo maldoje. Ona pakeldavo akis, pažvelgdavo į visus ir užgiedodavo: „Aleliuja, Aleliuja!“ Kadangi Arkoje daugumai giesmių pritariame rankomis, t. y. ne tik plojame, bet ir rodome, kaip „kartu statome bendruomenę“ arba „Dievas stato namus“, Ona greitai suvokė judesius ir juos rodydavo bei plodavo iš širdies. Malda buvo ženklas mamai ir bendruomenei, kad Ona visų pirma yra žmogus. Šis žmogus jaučia, nori šlovinti, ir jo ryšys su Dievu yra visai kitoks. Kai pasibaigdavo malda, Ona užsisklęsdavo, tačiau mes jau žinojome kelią į jos širdį. Ona tapo maisto laiminimo iniciatore. Kai bendruomenės nariai nebežinodavo, kokią giesmę pasirinkti, užtekdavo pažiūrėti į Oną, ir ši visai laisvai užvesdavo savo mėgstamiausią. Šiuo metu Ona su mama gyvena užsienyje, bet jos buvimas Arkos bendruomenėje buvo stiprus liudijimas, kad bičiuliai turi kitokį santykį su Dievu, ir jis plėtojasi mums nesuprantamu būdu...
Iš prisiminimų mane sugrąžina tylus šnopavimas. Ogi mano bičiulis Antanas šnarpščia šalia. Kumšteliu ir, pažadinęs Antaną, bandau patyliukais, pusiau ženklais paaiškinti jam pamokslo esmę. Žinau – daug ko nesupras, bet viskas pasikeis per Eucharistiją, kai jis išdidžiai nuskubės priimti Jėzaus. Žvelgdamas į Antaną, menkai suprantantį, kas vyksta, mąstau apie tai, kaip Bažnyčios vedliai yra pasirengę įgyvendinti Jėzaus žodžius „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė“ (Lk 18, 16). Žodis „netrukdykite“ atspindi Jėzaus troškimą, tik turbūt kyla klausimas: KAIP?
Nori sužinoti, kaip? Ateik gruodžio 14 d. 18 val. į Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčią Kaune, kur arkivyskupas Lionginas Virbalas kartu su bičiuliais iš Arkos ir Tikėjimo ir Šviesos bendruomenių švęs šv. Mišias, ir pamatysi...
