Tomas VILUCKAS
Baigdamas savo paraginimą šeimoms Meilės džiaugsmas, popiežius Pranciškus kviečia pažvelgti į gyvenimą šeimoje kaip erdvę, kurioje ugdomas santuokai būdingas dvasingumas. Mūsų visuomenėje žodis „dvasingumas“ yra įgijęs pačių įvairiausių, neretai abstrakčių, prasmių. Tad kuo ypatingas popiežiaus siūlomas santuokinis dvasingumas?
Šventoji Dvasia kuria dvasinį gyvenimą
Savo apmąstymų išeities tašku Pranciškus pasirinko Vatikano II Susirinkimo dekreto dėl pasauliečių apaštalavimo Apostolicam actuositatem ištrauką: „Savitą pobūdį pasauliečių dvasiniam gyvenimui privalo suteikti santuoka ir šeima, celibatas arba našlystė, liga, profesinė ir visuomeninė veikla. Tad tenesiliauja jie nuolatos ugdę šias sąlygas atitinkančias įgimtas savybes bei talentus ir tesinaudoja Šventosios Dvasios jiems suteiktomis dovanomis“ (4).
Taip Susirinkimo tėvai išreiškė įsitikinimą, kad Bažnyčios narių negalima rūšiuoti į dvasingus ir nedvasingus, nes kiekvienas pakrikštytasis pagal savo sąlygas gali ugdytis autentišką dvasinį gyvenimą, kurio branduolys – Šventosios Dvasios veikimas per Jos dovanas. Toks požiūris remiasi Bažnyčios tėvų įžvalga, kad žmogaus dvasinio gyvenimo autorius yra Šventoji Dvasia. Būtent Ji kuria mūsų dvasinį gyvenimą, apdovanodama mus savo malone. Tai pabrėžia ir apaštalas Paulius: „Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse“ (Rom 8, 9).
Dvasios žmonėmis mus daro Šventosios Dvasios artumas, o ne kokios nors dvasinės lavybos. Tikrasis dvasingumas – tai Dvasios veikimas krikščionyje, laiduojantis jo gyvą, asmeninį ryšį ir bendrą likimą su Jėzumi: „Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse“ (Rom 8, 11). Šie apaštalo Pauliaus žodžiai aiškiai parodo, kad svarbiausias Šventosios Dvasios gyvenimo žmoguje tikslas yra atvesti mus į prisikėlimo šlovę, kai mūsų dvasinis gyvenimas visiškai išsiskleis Švenčiausiosios Trejybės akivaizdoje.
Tokio dvasingumo perspektyvoje Pranciškus siūlo keturis elementus, kurie sudaro šeimos ir santuokos dvasingumą. Tai antgamtinė bendrystė, bendra malda, išskirtinė ir laisva meilė bei tarpusavio rūpestingumas. Svarbu pasakyti, kad šie dvasingumo požymiai nėra dirbtinai įtraukti į šeimos santykius, bet įsišaknija kasdieniame šeimų gyvenime, ir jų išryškinimas kreipia mūsų dėmesį į maloningą Šventosios Dvasios veikimą.
Antgamtinė bendrystė
Šeima yra prigimtinė tikrovė ir ją aptinkame kiekvienoje kultūroje ir civilizacijoje. Tačiau popiežius siūlo į gyvenimą šeimoje žvelgti ne tik per prigimtinę, bet ir per malonės prizmę. Kasdienis šeimos gyvenimas per tarpusavio meilę tampa Švenčiausiosios Trejybės šlovinimu, „kasdienybės liturgija“, o tokia bendrystė, pasak Pranciškaus, „yra autentiškas šventėjimo paprastame gyvenime ir mistinio augimo kelias, būdas artimai susijungti su Dievu“ (AL 316).
Todėl šeimos bendrystė yra erdvė, kurioje sąveikauja žmogiškas ir dieviškas pradas. Dievo užmojis nuo pat pradžių buvo sukurti žmones kaip būtybes iš kūno ir kraujo, kurioms suteikiama galimybė amžinai gyventi kaip dvasinėms būtybėms Jo amžinojoje šeimoje. Jei mes atsiliepiame Dievui meile ir paklusnumu Jo valiai, Jis mums siūlo šį didį pažadą: „Aš būsiu jam Dievas, o jis bus man sūnus“ (Apr 21, 7). Toks yra visa apimantis, transcendentinis Dievo tikslas – suteikti mums galimybę tapti Jo amžinosios šeimos dalimi.
Taip laiminga santuoka, darni šeima tampa dar viena proga suprasti Dievo meilę ir Jo užmojį žmonijai. Kadangi dvasinė tikrovė ir šeimos gyvenimas yra susipynę, santuoka ir šeima gali padėti suprasti esamą ir būsimą Dievo santykį su žmogumi. Būtent šeimoje mokomės mylėti, suvokti savo bendruomeninį matmenį, tarpasmenių santykių dinamiką, daugybę krikščioniškų simbolių, kurie įsišakniję mūsų patirtyje. Tokiu būdu pats šeimos gyvenimas tampa terpe augti Dvasios malone.
Bendra malda
Malda yra bet kokio dvasingumo išsiskleidimas. „Malda šeimoje yra viena tinkamiausių priemonių velykiniam tikėjimui išreikšti bei sustiprinti“, – rašoma paraginime (AL 318). Šis tikėjimas nukreiptas į gyvą Jėzaus buvimą ir dalyvavimą tarp krikščionių. Prisiminkime Jėzaus posakį, kad ten, kur du ar trys susirinkę Jo vardu, ten Jis yra tarp jų (plg. Mt 18, 20). Žydai sakydavo: „Kur susėda du ir mokosi Įstatymo, ten tarp jų yra Dievo šlovė.“ Jėzus taip pat dalyvauja mažoje bendruomenėje, kaip ir dideliame susibūrime. Jis dalyvauja šeimos maldoje, kur yra tik keletas žmonių, kaip ir didingoje šventovėje. Jėzus nėra kiekio šalininkas. Jis yra visur, kur tik susitinka tikinčios širdys, ir visai nesvarbu, kiek jų yra, nes Jis dovanoja save kiekvienam asmeniškai. Pagal vieną pirmųjų šios Jėzaus ištarmės interpretacijų, du ar trys yra tėvas, motina ir vaikas. Tai reiškia, kad Jėzus yra nematomas svečias kiekvienuose namuose, o bendra malda šį Jo buvimą šeimos kasdienybėje tam tikru būdu įženklina.
Išskirtinė ir laisva meilė
Vienatinis ir amžinas kito asmens pasirinkimas nėra tik įstatymas. Pranciškus primena: „Sutuoktiniai prisiima iššūkį ir trokšta senti bei eikvoti jėgas drauge taip atspindėdami Dievo ištikimybę“ (AL 319). Ištikimybė nūdienos pasaulyje tampa iššūkiu; kad būtų įmanoma jį deramai priimti, sutuoktiniai yra sustiprinami Dvasios malone, ištikimybės malone.
Tik iš Dievo ištikimos ir savęs netausojančios meilės žmogui sutuoktiniai semiasi jėgų palaikyti tarpusavio ištikimybę. Nėra kito meilės pavyzdžio, tik pats Dievas, bet kokios meilės šaltinis. Kristus primygtinai ragino: „Kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 13, 34). Niekas nenuginčys, kad Dievo meilės ištikimybė žmogui nežino ribų. Santuoka yra pašaukimas liudyti šią meilę. Į tai kvietė ir popiežius šv. Jonas Paulius II: „Liudyti neįkainojamos vertės santuokinę ištikimybę – tai vienas iš vertingiausių ir svarbiausių mūsų laikų krikščionių sutuoktinių uždavinių“ (apaštališkasis paraginimas dėl krikščioniškos šeimos uždavinių šiuolaikiniame pasaulyje Familiaris consortio 20).
Apaštalas Jonas teigia: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8) – tai reiškia, kad kalbama apie tobulą meilę. Ištikimybė yra tokios meilės bruožas. Mes nepajėgtume būti ištikimi, jei nebūtų Dievo ištikimybės, nes žmogiška ištikimybė yra tik dieviškosios atspindys. Dievo ištikimybė skirta tapti versme mūsiškei, kad žvelgdami į ją patikėtume konkrečiu jos įgyvendinimu. Vėl reikalingas Šventosios Dvasios veikimas, kad būtų nuolatos atnaujinamas žvilgsnis į šalia esantį žmogų, gerbiamas jo slėpinys.
Todėl popiežius Pranciškus atkreipia dėmesį, kad tarp sutuoktinių turėtų būti „sveika autonomija“. Meilė skleidžiasi laisvėje, be laisvės nėra ir meilės. Laisvė – tai nuolatinis kito asmens teigimas, jo troškimų, poreikių, sprendimų paisymas. Taip per laisvę išryškėja meilė, kuri siekia ne kitą užgožti, pajungti savo interesams, bet suteikti jam erdvę Viešpaties akivaizdoje.
Rūpestis dėl kito
Galiausiai popiežius Pranciškus kviečia Dvasios veikimo perspektyvoje žvelgti ir į kasdienius tarpusavio santykius. „Dievo meilė reiškiasi ‘gyvais ir konkrečiais žodžiais, kuriais vyras ir moteris išsako savo santuokinę meilę’. Šitaip abu vienas kitam atspindi dieviškąją meilę, paguodžiančią žodžiu, žvilgsniu, pagalba, glamone, apkabinimu“ (AL 321).
Tai tam tikra kasdienybės mistika. Dievo malonę mes gauname ne tik sakramentuose, ne tik slėpiningų įkvėpimų akimirkomis, bet būtent kasdieniuose tarpusavio santykiuose. Kasdienio gyvenimo malonė nėra „pigi“ ar prasta – ją paprasčiausiai sunkiau pastebėti. Tai byloja gerai žinoma Laiško romiečiams ištrauka: „Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20). Šie žodžiai taip pat nurodo į kasdienio gyvenimo patirtį. Yra kasdienės nuodėmės, kurios reiškia kasdienę malonę. Ši kasdienė malonė yra stipresnė, negu kasdienybės kluptelėjimai ar kasdienybės rutina. Maža to – ši malonė kasdienius veiksmus ir santykius pakylėja iki amžinybės matmens.
Visų dvasingumo požymių ašis – meilė kaip agapė. Šios meilės versmė – trijų mylinčių dieviškųjų Asmenų bendrystė – ir santuokinį dvasingumą padaro gyvą. Popiežius Pranciškus kviečia šios gyvybės apraiškas įžvelgti šeimos gyvenimo paprastume, kad dvasingumas nebūtų atitolęs ir svetimas žmonėms, surinktiems į šeimos bendrystę.
