Antanas GAILIUS
Po naujametinių fejerverkų ir trenksmo ateina Sausio 13-oji. Lyg primindama, kad gyvenimas – tai ne vien paikionės ir nirtulingas pirkimas, bet ir kažkas, kas daug rimčiau, kas net mirtinai rimta.
Tiesa, Sausio 13-oji kasmet vis labiau nuo mūsų tolsta. Jau gyvena karta, kuriai apie ją turime pasakoti ir sekti legendas. O tie, kurie anomis sausio dienomis žaidė Aukščiausiąją Tarybą (mažiausiai mergytei, aišku, teko vaidinti Prunskienę), šiandien jau žengia į Seimą ir kitas rimtas vietas. Vis rečiau išgirstame aimaną: „Ne dėl tokios Lietuvos kovojome“ ir vis dažniau pasakome: „Už tai ir kovojome!“ Mat vis aiškiau suvokiame, kad anuomet kiekvienas iš mūsų turėjome savą ir nepaprastai gražią Lietuvos idėją, kurios net vienos niekaip nebūtume gebėję įgyvendinti. Ką jau ten kalbėti apie tai, kad būtume įgyvendinę, na, sakysime, šimtą tūkstančių labai gražių Lietuvos idėjų.
Juo labiau jog šiandien jau suprantame, kad tos mūsų anų dienų idėjos labai didele dalimi buvo iliuzinės – kaip iliuzija buvo ir tai, kad prie Aukščiausiosios Tarybos aną sausį buvo „visa Lietuva“. Nebuvo ten nei visos, nei turbūt pusės Lietuvos. Ypatingo blaivumo akimirką gal išdrįstu manyti, kad ten buvo, sakykime, trečdalis. Skaičiuoju taip: kažkur esu girdėjęs, kad į Baltijos kelią išėjo milijonas. Taigi milijonas iš trijų milijonų.
Galima iš anksto spėti, kad tuomet, kai ano meto karta pradės rašyti atsiminimus, vėl pasirodys, kad ten visi stovėjo. Bet argi tai svarbu? Tą klausimą jau laikas palikti istorikams.
Užtat nenuneigiama yra tai, kad tai buvo didinga diena, atnešusi laisvę. Tai ir buvo tas gėris, kurį pasiekėme. Todėl šiandien ir galime ramia sąžine pasakyti: už tai kovojome!
Kuo labiau buvome anų dienų paliesti, tuo skaudžiau turbūt išgyvename mūsų Sausio 13-osios minėjimų virtimą į oficialius ritualus. Įtariu, kad skaudžiausia yra tiems, kurie anuomet neteko artimųjų ar buvo sužaloti. Neseniai baigtas tyrimas „Sunkių traumų ir socialinių transformacijų psichologiniai padariniai ir jų įveika“ sausa mokslo kalba parodė, kad sužeistieji laisvės gynėjai savo sveikatą vertina prasčiau, nei bet kuri kita tyrinėta grupė. Nors sunku patikėti, tame tyrime perskaičiau, kad sužeisti gynėjai šiandien kartais susilaukia ir tokių replikų: „Ko tu ten lindai? Ko tu ten ėjai? Ir ką tu dabar turi?“ Ir ne tik iš savo aplinkos, bet ir iš gydytojų.
Šioje vietoje pats laikas dar kartą prisiminti, kad popiežius Pranciškus šiuos metus paskelbė ypatingais jubiliejiniais Gailestingumo metais. Mat tikrai nepamiršdamas Sausio 13-osios aukų, vis tiek manau, kad tą naktį ir apskritai tomis dienomis mes patyrėme didžiulį gailestingumą. Juk ne veltui taip dažnai sakėme, kad Lietuvoje, matyt, įvestas tiesioginis ne prezidentinis, bet teokratinis, t. y. Viešpaties, valdymas. Tomis dienomis gailestingumą ne tik patyrėme, bet ir patys buvome pasiryžę jį dovanoti. Tokios sielos įtampos, kurią anuomet išgyvenome, daugiau nepatirsime. Bet iš anų laikų galėtume prisiminti, kiek daug tada nuveikėme, nes rūpinomės ne vien savimi.
Su šypsena kartais pagalvoju, jog tai, kad Sausio 13-osios dvidešimtpenkmetis sukanka būtent šiais Gailestingumo metais, galbūt irgi yra ano tiesioginio teokratinio valdymo ženklas. Iššūkiai ir grėsmės, su kuriais šiandien susiduriame, ne tokie akivaizdūs kaip anomis dienomis, bet ne mažiau tikri. Nuo jų ruošiamės gintis visaip, bet galbūt vertėtų nepamiršti ir to gailestingumo (tada gal sakėme – solidarumo) užtaiso, kurį iš Sausio 13-osios paveldėjome.
Mat truputį baiminuosi, kad ne tik Sausio 13-osios minėjimai, bet ir Gailestingumo metų renginiai gali ir likti tik labai gražiais ritualais, tiesiogiai kiekvieno mūsų lyg ir neįpareigojančiais. Pavyzdžiui, tai, kad šiandien turime tikrai veikiančią valstybę, neturėtų būti priežastis, kad vien jai paliktume spręsti gausybę socialinių problemų. Tokių, kaip, pavyzdžiui, alkoholizmas, korupcija, savižudybės ar senojo raugo vaikų globos namai. Jei taip manysime, prašvilpsime Sausio 13-osios paveldą, o iš Gailestingumo metų išeis tik tiek, kad mes, išvydę ištiestą prašančią ranką, maloniai atsakysime: Dievas padės.
