Askar Abayev / pexels.com nuotrauka
Nėra kartvelo, kuris negalėtų pasakyti tosto. Bet kokiame susiėjime švenčiamas kiekvienas žmogus. Kaip tostai sujungia šeimas ir kolektyvus džiaugsmui, pasakojo Judita Bernatonienė, kurios giminės gyvena Sakartvele. Tostai Sakartvele turi labai svarbų vaidmenį. Jų tradicija paremta amžių išmintimi, labai svarbus eiliškumas. Juditai tostai priminė vieno kunigo pasakojimą, kad svarbiausia jo užduotis ugdant seminaristus yra užtikrinti, jog jie jaustųsi mylimi, priimti, pažinti ir būtų švenčiamas jų gyvenimas seminarijoje. Anot Juditos, tą stiprų priėmimo ir džiaugsmo jausmą suteikia kartveliški tostai.
Dirbdama su sužadėtiniais ir šeimomis Lietuvoje, Judita pastebėjo, kad mes dažniausiai nematome savo gerų savybių. Paprašius sužadėtinių užrašyti tris geras ir tris taisytinas savo savybes – taisytinas jie atranda bemat, o gerąsias galvoja ilgai ilgai.
Kartveliškais tostais įvardijamos kiekvieno geriausios savybės, jomis džiaugiamasi. Taip žmogus ugdomas ir labai subtiliai kreipiamas tam tikra linkme. Tostai kuria ne tik gerą, bet pakilią nuotaiką – ne tiek dėl vyno.
Yra dešimt pagrindinių tostų temų. Patys pirmieji – visada tie patys. Jei šventė svarbesnė, už tostus atsakingas tamada – vedėjas, dažniausiai vyras. Jis inicijuoja tostus, perduodamas žodį kitam. Jo dėka prie stalo nė vieno nelieka nepastebėto.
Kartveliškų tostų eiliškumas:
Už Dievą! Pirmiausia padėkojama Dievui – gyvybės Kūrėjui už gyvenimo dovaną ir gyvybę. Tostas prasideda nuo asmeninės istorijos ar citatos ir pereinama prie padėkos Dievui.
Už taiką! Kartvelams labai svarbi taika, nes jie patyrė ne vieną karą ir dabartiniai neramumai primena taikos trapumą. Tad tostas sakomas už taiką, kad galima džiaugtis ramybe savo namuose. Prisimenamas karas Ukrainoje. Raginama branginti taiką savo šeimoje, nes karas ir taika prasideda šeimoje.
Už Tėvynę! Kartvelai labai brangina savo tėvynę. Visada džiaugiasi jos grožiu, kultūra, žmonėmis. Dėkoja, kad yra kartvelai, kad gyvena šioje šalyje. Toste dažnai įpinama tokia istorija: kai Dievas dalijo žemes tautoms, kartvelai buvo apsčiai prisiragavę vyno ir praleido tą svarbų momentą. Kuomet jie kreipėsi į Dievą, šis jau buvo išdalijęs visas žemes, o vieną lopinėlį pasilikęs sau. Bet kartvelai labai prašė, ir Dievas jiems atidavė tai, ką buvo pasilikęs sau – patį nuostabiausią žemė gabalėlį.
Už protėvius! Už mirusius protėvius. Viena šeima parsivežė senelių laikrodį ir stalą. Žentas kelia tostą už uošvės protėvius: „Matydamas šį laikrodį ir šį stalą, noriu padėkoti jiems už savo mylimą uošvę, ir už tai, ką gavau per tave – jų išmintį, inteligenciją, požiūrį į gyvenimą. O tie daiktai nuolat primins mums protėvių buvimą mūsų namuose.“
Už šeimą! Kartvelams labai svarbi šeima, tad jie visada džiaugiasi ir dėkoja už ją. Lietuviui žentui tai proga padėkoti uošvės šeimai, kuri nuoširdžiai jį priėmė, padėjo įsitvirtinti, atrasti gyvenimo kelią Sakartvele. Už tai, kad ji nuolat pasako gerą žodį, jos šeimoje jis jaučiasi mylimas, gerbiamas ir saugus.
Už vaikus, gyvenimą ir jaunystę! Šis tostas už giminės mažiausius ir jauniausius, kurie pratęs giminę ir yra ateitis. Giminės mažiausieji prisimenami, nesvarbu, ar jie yra šalia, ar būtų kitoje šalyje – vardijami visų vardai ir jais džiaugiamasi. Linkima, kad giminės jauniausieji augtų išmintimi, perimtų šeimos tradicijas, stiprėtų ir taptų mylinčiais žmonėmis.
Už moteris! Tostas gali būti už visas moteris, dovanojančias gyvybę, meilę, grožį, po to gali būti sakomi tostai už kiekvieną moterį (kaip jau tamada pakreips). Pavyzdžiui: „Už mano sesę, namų židinio kurstytoją, kuri išaugino savo vaikus, kiekvienam atrasdama laiko, rado raktą į kiekvieno širdį. Į ją visada ir visi gali kreiptis ir atsiremti. Už tai, kad ji pradžiugina atvažiuodama.“ Tostą tęsia sūnėnas: „Džiaugiuosi savo mama ir dėkoju jai už laiką, kurį man skirdavo, už tai, kad visada nuramindavo, paguosdavo; kad užrišdavo šaliką, jog nesušalčiau, tačiau rūpinosi ne tik kūno, bet ir širdies šiluma.“ Ir perduoda žodį pusbroliui, kuris dėkoja tetai, kad ji atvažiuoja ir jam dėl to būna labai linksma, smagu ir įdomu.
Už vyrus! Už visus vyrus, pereinant arba ne prie kiekvieno vyro, sėdinčio už stalo. Judita prisimena, kaip kartvelai, atvykę pas ją į svečius, sėdėdami prie vaišių stalo, pakėlė tostą už jos vyrą, kurio net nebuvo namie. „Mes keliame tostą už tavo vyrą, kuris savo kasdieniu darbu, išmintimi ir rūpesčiu pastatė tokius namus, kuriuose yra visko, ko reikia šeimai, kad ji galėtų augti, gyventi ir būti kartu. Už tavo darbštų vyrą, už jo kantrų darbą ir gebėjimus.“
Už progą! Prisimenama, kaip gera, kad čia susirinkome, radome laiko susitikti su giminėmis ir draugais, kad palaikome vaikų bendrystę.
Už svečius! Jei kas nors iš svečių dar liko nepaminėtas, dabar laikas paminėti kiekvieną. Būtinai!
Tostų metu dėkojama ir už smulkmenas: kad močiutė skalbia ir lygina, kad gamina valgyti, kad seka pasakas ir t. t. Tostus sako ir jauni, ir seni, kaip širdis liepia. Tostų sakymas nėra privalomas, bet sunku susilaikyti, kai tau pačiam pasakoma be galo daug gerų žodžių.
Mes, lietuviai, per dažnai prie pilno vaišių stalo išgyvename gerų žodžių alkį. Kai kuriose giminėse gali būti net nepriimta taip jausmingai kalbėti. Bet iki Kūčių dar yra laiko. Gerai pasiruoškime ir išbandykime šią kartvelišką tradiciją savo giminėje. Jei pavyks, pamatysite, kas bus!
