Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Vaivos Narušienės asociatyvi nuotrauka
Popiežiaus maldos intencija sausiui: „Melskime, kad Šventoji Dvasia mums padėtų atpažinti skirtingų charizmų dovaną krikščionių bendruomenėse ir atrasti, kokia turtinga Katalikų Bažnyčios liturginė tradicija.“
Dar prieš Vatikano II Visuotinio Bažnyčios suvažiavimo pirmųjų nurodymų (1963 m.) liturgiją atnaujinti misionieriai iš Filipinų pasakodavo, kaip po santūrių sekmadienio Mišių lotynų kalba ir romietišku tikslumu išėję į šventorių tikintieji jausdavosi nepasimeldę. Ir spragą „užkišo“ savo pačių pastangomis – dvi valandas giedodama ir dainuodama šokdavo visa bendrija. Panašiai reikalus sprendė pats klebonas, kai buvo priminta Bažnyčiai, kad per Mišias nešokama. Havajų miestelyje po Komunijos, maždaug Mišioms pasibaigus, bet visiems dar giedant bažnyčioje, parapijos mergaitės susirikiavo ir visa širdimi šoko savo tradicinio tikėjimo šlovinimo šokį. Žinoma, lietuviai irgi nepėsti. Lietuvos Krikšto jubiliejaus proga 1987 m. Čikagos katedroje arkivyskupo vadovaujamose Mišiose, po skaitinių liturgijos, centriniu taku tautiniais drabužiais pasipuošusios mūsų jaunos moterys „Sadutės“ šokio žingsniu ir muzika iki altoriaus nunešė rinkliavą, duoną ir vyną, ir dar dovaną kardinolui. Turbūt niekad nėra buvę tokio kilmingo ir gilaus įsijautimo atnašų apeigose.
Prieš porą mėnesių – vis augantis rūpestis dėl į baubus panašių moliūgų ir kitų piktybių per Visus Šventuosius ir Vėlines. Airiai katalikai nesivaržė į senovinių savo ropių vietą pritaikyti indėnų išradimą – moliūgus ir tradicinę šventę naujame žemyne praplėsti. Kitose šalyse labiau liko paprotys persirengti šventaisiais, pvz., vaikų ir jaunimo minioje pilna pranciškonių ir pranciškonų, kai apylinkėje tarnauja OFM dvasininkai ir vienuolės. Kalėdų senelis, Velykų bobutė, globalioji žmonija su visais papročiais blaškosi po vėliausius atradimus, tinkamiausius patiekalus, priimtiniausius metinių švenčių ir kitų progų papročius.
Švenčiame Kūčias, kad ir ne visada drįsdami paskaityti pirmųjų Kalėdų istoriją ar nors sukalbėti Tėve mūsų. Dalijamės paplotėliu, kaip ir aplinkinės šalys. Tai geras paprotys kitiems pasisavinti ir pritaikyti, tas artumas tradiciniais valgiais ir papročiais, dėmesiu gamtai (mūsų Kudlius vis gaudavo skanėstą Kūčioms). O išmokti ko kito taip pat būtų labai įdomus būdas giliau pažinti tikėjimo slėpinius.
Didesniame žvejų kaime klebonas kas mėnesį dalyvauja sekmadienio Mišiose. Bažnytėlė pilna, susigrūdę pusračiu apie altorių. Pirmoje eilėje – keturios poros, švęsiančios Santuokos sakramentą, o juos supa visa parapijėlė – savi savus palydi ir išleidžia į gyvenimą. Ne taip iškilmingai, kaip 22 poros – pusračiu apie popiežių Pranciškų, bet irgi ne mažiau jautriai ir giliai. Daugumoje JAV parapijų krikštijama tik tam tikrais sekmadieniais, tai vis būna kelios šeimos. Kunigėlis, akcentuodamas Krikšto vaidmenį, pamini, kad Afrikoje tėvas paima vaikelį į rankas, pakelia virš galvos sakydamas: „Juozukas krikštijamas mūsų visų labui.“ Bičiuliai ir giminės taip ir siunčia naują angeliuką ratu. Lietuvis tėtė, laikui atėjus, pats pakėlė savo Kęstutį ir pakartojo ką tik girdėtą linkėjimą.
Popiežiaus intencija padės Bažnyčiai dalytis savo apeigų ir kultūros lobiais.
