Antanas GAILIUS
Kad Kovo 11-ąją kasmet švenčiame per gavėnią, žinoma, yra atsitiktinumas. Bet man ši šventė yra būtent gavėnios dalis. Tas nedidelis būrelis, kuris anos, tikrosios, kovo 11-osios vakarą per darganą buvo susirinkęs prie Aukščiausiosios Tarybos, patyrė nerimo, vilties, nežinojimo, kas bus toliau, bet ir didžiulio tikėjimo, didžiulio ryžto ir lūkesčio jausmų. Galiu tik numanyti, kad panašiai jautėsi ir Kovo 11-osios Akto signatarai.
Šiemet šią dieną minėsime jau „apvalainą“ trisdešimtąjį kartą, tad kalbų apie ją bus tikriausiai daugiau nei kasmet. Bus visko, ko tokiais atvejais ir privalo būti – patoso ir pasigyrimų, įtikinėjimų tuo, kuo įtikinėti nereikia, ir nutylėjimų to, ką nesmagu prisiminti. O kad šiemet jau prasidėjusi ir rinkimų kampanija, linksmų ir nelinksmų smagybių bus dar daugiau.
Tiesą sakant, galėtume net klausti, ar ši diena apskritai vadintina atmintina diena. Kai gerai pagalvoji, jos nereikia atminti, nes ji štai jau tris dešimtis metų niekaip nesibaigia. Rūpesčiai, nerimas, viltis ir tikėjimas tebėra tie patys, net jei kartais apsimetame, kad jų nėra. Tiesa, buvo, buvo sušmėžavusios iliuzijos, kad istorija baigėsi ir dabar jau liko tik techniniai klausimai arba kad po metų kitų visi gyvensime kaip pas poną Dievą užantyje. Bet ne vienas jau ir tada aiškiai supratome, kad tai iliuzijos, į kurias nedera pernelyg įsijausti.
Šiandien tokių iliuzijų tikriausiai jau niekas nebeturi. Per tas tris dešimtis metų, pavyzdžiui, sugebėjome įstoti į Europos Sąjungą ir NATO, tad, rodės, galime jaustis saugesni. Bet ar aną kovo 11-ąją būtume numanę, kad Europos laukia tokie iššūkiai, kaip pabėgėlių tvanas ar Brexitas? Arba kad Vokietijoje galėtų atgimti kažkas panašaus, ką žinome iš liūdniausių XX šimtmečio istorijos puslapių?
Arba, pavyzdžiui, ar anomis dienomis, regėdami Lietuvoje pilnas bažnyčias pamaldžių žmonių, galėjome numanyti, kokie išmėginimai laukia Bažnyčios, prasidėjus XXI šimtmečiui?
Suprantu, kad kalbu prieš srovę, netrimituodamas mūsų pergalių (kurių tikrai buvo) ir neagituodamas baigti su tomis rimtybėmis ir pagaliau tikrai pašvęsti (nors neretai, man regis, ir patys ragintojai ne visai aiškiai supranta, ką jie šventimu vadina). Kovo 11-osios trisdešimtmetį švenčiame tokiu metu, kai turbūt ne mane vieną apėmusios gal ir ne apokaliptinės, tačiau ne itin džiugios nuojautos, kurias gal geriausiai ir glausčiausiai nusako trumpas šv. Bernardo Klerviečio sakinėlis: Habet mundus iste noctes suas et non paucas. Lietuviškai išeitų maždaug taip: „Būna šiame pasaulyje naktų, ir nemažai jų.“ Tą sakinėlį mano kaip tik šiuo metu verčiamos knygos Rytdienos šešėliuose epigrafu pasirinko Johanas Huizinga.
Kažkodėl man neatrodo, kad tas sakinėlis neviltingas. Juk jis tiesiog taikliai nusako tai, ką mes kiekvienas žinome. Žinome ir tai, kad, atėjus nakčiai, nuo jos reikia gelbėtis. Žinome, ir kaip gelbėtis įmanu. Žinome, kas yra pasaulio šviesa, kurios tamsybės nenugali. Gal tiktai kartais pamirštame, kad meilė yra svarbiausia Gerosios naujienos žinia.
Jei būčiau politikas, rengdamasis rinkimams turbūt pirmiausia imčiausi rimtai skaityti popiežiaus Pranciškaus encikliką Laudato si. Tai galėtų būti tikra programa artimiausiam ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio trisdešimtmečiui. Bet gal kaip tik todėl, kad mūsų dienų pasaulyje tvyro nejauki artėjančios nakties nuotaika, Kovo 11-oji vis dėlto yra šventė? Gal ją turime minėti jau vien todėl, jog tą dieną kažkaip sugebėjome susitarti, kad mus vienija laisvė, nors ir kaip skirtingai kiekvienas mūsų ją suprastume? Kad Kovo 11-ąją kasmet švenčiame per gavėnią, žinoma, yra atsitiktinumas. Bet man ši šventė yra būtent gavėnios dalis. Tas nedidelis būrelis, kuris anos, tikrosios, kovo 11-osios vakarą per darganą buvo susirinkęs prie Aukščiausiosios Tarybos, patyrė nerimo, vilties, nežinojimo, kas bus toliau, bet ir didžiulio tikėjimo, didžiulio ryžto ir lūkesčio jausmų. Galiu tik numanyti, kad panašiai jautėsi ir Kovo 11-osios Akto signatarai.
O gal Kovo 11-ąją vis dėlto aukštesniąja valia švenčiame per gavėnią, nes gavėnios naktis visados baigiasi ir ateina Didysis Rytas?
