Mons. Algirdas JUREVIČIUS
Vos apskriejus žiniai, jog popiežius Pranciškus įgaliojo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą kardinolą Angelo Amato paskelbti dekretą, pripažįstantį Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystę, pasirodė pranešimų apie greit įvyksiantį arkivyskupo Teofiliaus paskelbimą palaimintuoju. Kadangi šie įvykiai tokie nekasdieniški, o mūsų krašte ypač reti, verta peržvelgti šį procesą nuo pat pradžių.
Kiekvieno krikščionio gyvenimas, pasižymintis Kristaus sekimu artimo meile, pasiaukojimu dėl kitų net iki kankinystės ar skelbiant Evangeliją, yra vertas būti žinomas plačiau. Bažnyčia turi begalę tokių savo narių, iš kurių gyvenimo liudijimo atpažįstama, jog atėjus laikui, tiksliau – laikui pasibaigus ir prasidėjus amžinybei, jie išgirs Viešpaties balsą: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ (Mt 25, 34).
Jei tiek daug Bažnyčios narių pateks į Dangaus karalystę, tai kokia prasmė būti paskelbtam palaimintuoju ar šventuoju? Atsakant į šį klausimą negalime pamiršti, jog Dievo tauta turi nuojautą, kad kai kurių iškiliausių jos narių krikščioniškas gyvenimo liudijimas yra toks stiprus, jog gali turėti didžiulę paveiką. Čia kalbame ne tik apie gražaus ir prasmingo gyvenimo pavyzdžio jėgą, bet ir apie dalykus, kurie pranoksta mūsų tikrovę – apie palaimintojo arba šventojo užtarimą.
Kas tik prisilietė prie arkivyskupo Teofiliaus gyvenimo turėdami galimybę jį sutikti, bendrauti, susirašinėti, žavėjosi jo užsidegimu apaštalauti ir tvirtybe neįsileidžiant į jokius kompromisus su sąžine, nors persekiotojai, tardytojai ir kalintojai jam siūlė laisvę mainais už ištikimybės Dievui ir Bažnyčiai atsisakymą. Po Teofiliaus mirties (1962 m.), kurios priežastimi galėjo būti persekiotojų atliekamos kratos metu leidžiami „raminamieji“ vaistai, sklido įsitikinimas arkivyskupo gyvenimo šventumu ir kankinyste dėl tikėjimo.
Nepaisant sovietmečio draudimų, buvo pradėta rinkti medžiaga apie arkivyskupo Teofiliaus gyvenimą, užrašomi žmonių liudijimai ir atsiminimai. Dalis šios medžiagos pasiekė išeiviją, kurioje taip pat buvo domimasi šia asmenybe. Taip 1981 m. Romoje pasirodė prel. Prano Gaidos knyga Nemarus mirtingasis, o Lietuvoje medžiagą rinko prel. Stanislovas Kiškis, kuris, vos tik atgavus Lietuvai laisvę, kreipėsi į Kaišiadorių vyskupą Juozą Matulaitį su prašymu pradėti beatifikacijos procesą.
Procesui pradėti būtina gauti pritarimą iš Šventųjų skelbimo kongregacijos. Toks pritarimas buvo duotas 1990 m., o proceso „kaltininkas“ arkivyskupas Teofilius gavo Dievo tarno titulą. Procesas vyskupijos lygmeniu baigtas 2008 m., surinkti istoriniai dokumentai bei žmonių liudijimai buvo išversti į italų kalbą ir išsiųsti Šventųjų skelbimo kongregacijai. Ten pagal tam tikrus reikalavimus paruošti dokumentai buvo vertinami istorikų, teologų bei kardinolų komisijų, kol galiausiai buvo pasiektas rezultatas – kankinystės pripažinimas.
Gali pasirodyti, kad skelbimas palaimintuoju yra „techninis“ procesas, reikalaujantis „teisinga tvarka“ sudėlioti reikalingus popierėlius ar liudijimus. Taip tikrai nėra, nes dokumentai dar nei vieno nepavertė šventuoju. Vietinėje Bažnyčioje – Kaišiadorių vyskupijoje – buvo gyvas troškimas pažinti Dievo tarno gyvenimą, sekti jo dorybėmis ir melsti jam pripažinimo palaimintuoju. Parapijose atsirado Malonių knygos, kuriose tikintieji rašydavo apie malones, patirtas per Dievo tarno užtarimą, kilo maldos grupių sąjūdis (Gyvojo Rožinio bei Teofiliaus Matulionio maldos grupės), jaunimo piligriminiai žygiai turėjo intenciją sekti Teofiliaus dorybėmis, piligrimai lankydavo jo kapą, melsdavosi ir patirdavo malonių, apie kurias pranešdavo vyskupijos kurijai. Tai skatino procesą.
Skelbimas palaimintaisiais ar šventaisiais aktualus ne tiek Danguje esantiems asmenims, kiek džiaugsmingas visai Dievo tautai. Prie dangiškos garbės mes tuo nieko nepridėsime, bet, turėdami savo tarpe Bažnyčios pripažintą šventąjį, patys save praturtinsime ir su didesniu pasitikėjimu šauksimės jo užtarimo.
O kuo skiriasi palaimintasis nuo šventojo? Žvelgiant iš karjeros pozicijų gali atrodyti, kad palaimintasis yra mažiau už šventąjį. Tikriausiai nustebinsiu skaitytoją tvirtindamas, kad palaimintasis yra tikrai ne mažiau šventas už šventąjį, bet tie titulai reiškia šventųjų paminėjimo liturgijoje laipsnį. Palaimintieji yra minimi liturgijoje to krašto Bažnyčioje (turima mintyje visa bažnytinė provincija), kurioje gyveno bei veikė, o šventųjų reikšmė pranoksta vietinę Bažnyčią, todėl jie minimi Visuotinės Bažnyčios liturgijoje. Nors mirus popiežiui Jonui Pauliui II visa minia skandavo: Santo subito!, popiežius pirmiausia buvo paskelbtas palaimintuoju, o tik vėliau šventuoju.
O koks dabar arkivyskupo Teofiliaus statusas Bažnyčioje? Iki 2016 m. gruodžio 1 d. jis buvo tituluojamas Dievo tarnu, o nuo kankinystės pripažinimo – garbinguoju (venerabilis). Tad garbingąjį Teofilių palaimintuoju galėsime vadinti tik tuomet, kai iškilmingoje beatifikacijos liturgijoje bus apie tai paskelbta.
Kol kas Lietuva turi vienintelį palaimintąjį – Jurgį Matulaitį, kurio beatifikacijos iškilmė 1987 m. vyko Romoje. O kada gi turėsime palaimintuoju Teofilių? Remiantis Bažnyčios praktika, skelbimas palaimintuoju paprastai vyksta vienų metų laikotarpyje nuo dekreto paskelbimo, o sekant labai nesena Bažnyčios praktika, beatifikacijos iškilmės vyksta ne Romoje, bet vietinėje Bažnyčioje. Tad 2017 metai įeis į Lietuvos Bažnyčios ir valstybės istoriją dar ir dėl to, kad tai bus pirmoji Lietuvoje švenčiama beatifikacijos iškilmė. Nelikime nuošalyje, bet ruoškimės ir aktyviai tame dalyvaukime!
