Teologijos mokslų daktaras, Ruklos įgulos kapelionas, kunigas egzorcistas Arnoldas VALKAUSKAS, paklaustas, ką reiškia krikščioniui gyventi laisvėje ir kokią įtaką mūsų vidinei laisvei turi Šventoji Dvasia, atsakė, kad mes negalime būti laisvi be Šventosios Dvasios. „Savo kelionę išsilaisvinimo link turėtume pradėti nuo praktinio tikėjimo aspekto, apie kurį mums kalba apaštalas Paulius: ‘Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?’ (1 Kor 3, 16). Mes, būdami Šventosios Dvasios buveinė, nesuvokiame tos gelmės, nes negyvename ta jėga, kuri yra mums duota, – išmintimi, supratimu, patarimu, tvirtumu, žinojimu, maldingumu ir Dievo baime“, – sako kunigas.
Pasak jo, pakviesdami Šventąją Dvasią į savo gyvenimą, patys nustembame, kad Ji realiai veikia Katalikų Bažnyčioje. „Tik mes Jos negirdime arba nenorime girdėti, nes esame įsikibę į savo suvokimą ir dvasinį primityvizmą“, – sakė Valkauskas.
– Šventoji Dvasia kartais vadinama Didžiąja Pamirštąja. Kodėl Ją taip lengva pamiršti savo kasdienybėje?
– Mūsų užmaršumas turi ir istorinį kontekstą. Katalikų Bažnyčia Šventąją Dvasią pamiršo besiginčydama su protestantiškomis Bažnyčiomis dėl Kristaus Asmens ir besistengdama apsiginti nuo visokių priekaištų.
Apie Šventąją Dvasią dvidešimtaisiais savo pontifikato metais mums priminė popiežius Leonas XIII enciklikoje Divinum illud munus (1897). Joje popiežius apmąstė Švenčiausiosios Trejybės doktriną, Šventosios Dvasios įtaką Įsikūnijimui, Bažnyčiai ir oficialiai įsakė prieš kiekvienas Sekmines melstis noveną Šventajai Dvasiai. Popiežius Leonas XIII ragino šauktis Šventosios Dvasios, nes mums visiems reikia Jos globos ir pagalbos, ypač tada, kai esame linkę nusidėti.
Pamiršdami Šventąją Dvasią nuskurdiname save, nes tik Ji veda į didesnį Dievo pažinimą ir mistinį Jo artumo išgyvenimą. Katalikai, užuot pasigilinę į tai, ką moko Bažnyčia apie Šventąją Dvasią, nuklysta į šalutinius dalykus, įvairias gyvenimo mokyklas ir ezoterines praktikas.
Yra ir psichologinė problema – kai kurie tikintieji neišdrįsta patikėti, kad jie yra Šventosios Dvasios buveinė. Būtų nuostabu, jei visi Lietuvos kunigai ir tikintieji suprastų, kad jie yra pripildyti Šventosios Dvasios jėgos.
– „Iki Šventosios Dvasios atsiuntimo visi Jėzaus mokiniai buvo pilni baimės, bijojo kitų žydų persekiojimo, slapstėsi. Po Sekminių viskas pasikeitė. Jie pasidarė drąsūs ir drąsiai su įsitikinimu pradėjo skelbti Dievo Žodį“, – sako popiežiaus namų pamokslininkas kapucinas Raniero Cantalamessa knygoje Dvasios giesmė. Jėzui įžengus pas Tėvą, mums buvo atsiųsta Globėja, bet niekas per daug nepasikeitė: esame pilni baimės; gėda prisipažinti, kad tikime, nes nenorime būti tapatinami su silpnais ir naiviais žmonėmis...
– Tai ženklas, kad krikščionis nebendradarbiauja su Šventąja Dvasia ir yra išsižadėjęs tikrosios maldingumo jėgos. Mes neva meldžiamės, tačiau iš tiesų nepasitikime savo malda: „Gal Dievas išklausys, o gal ir neišklausys? Jei neišklausys, kaip nors prasisuksiu.“ Gera malda yra tada, kai „sudūžti“ prieš Dievą ir supranti, kad viskas priklauso tik nuo Jo. Jėzaus vardu galime net demonus vyti nuo savęs. Piktoji dvasia bijo mūsų, klaidina ir siunta, nes žino, kad mumyse yra Dievas – visas Švenčiausiosios Trejybės slėpinys. O mes šito nežinome, todėl labai lengvai patenkame į visokias klaidas, prietarus ir neteisingus mokymus.
Viktoras Franklis sakė, kad neurozės yra tikėjimo stoka. Atrodytų, šiurkštus apibendrinimas, bet teisingas. Įsivaizduokite, kaip pasikeistų mūsų gyvenimas, jeigu Šventoji Dvasia pažadintų mus mylinčio Dievo pažinimui.
– Cantalamessa minėtoje knygoje Šventąją Dvasią apmąsto kaip viską apvalančią ugnį. Pasak Kirilo Jeruzaliečio, per Sekmines apaštalai gavo „ugnį, deginančią nuodėmių spyglius ir suteikiančią sielai spindesį“. Kokiu būdu Šventoji Dvasia veikia, kad apvalytų ir suteiktų sielai spindesį?
– Šventoji Dvasia veikia dviem būdais – kategoriniu ir nekategoriniu. Pirmasis, kai Šventoji Dvasia veikia per septynis Jėzaus įsteigtus sakramentus (galite tuo net neabejoti): Krikšto, Sutvirtinimo, Eucharistijos, Atgailos, Kunigystės, Santuokos ir Ligonių patepimo. Jie apima svarbiausius mūsų gyvenimo momentus, ugdo tikėjimą ir gydo. Ką tai reiškia? Šventoji Dvasia tikrai veiks ir ves išlaisvinimo keliu, jeigu Jai netrukdysite ir sunkiai nenusidėsite. Trys iš šių sakramentų – Krikštas, Sutvirtinimas ir Kunigystė – palieka neišdildomą dvasinę žymę.
Nekategorinis būdas aprašomas Jono evangelijoje: „Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kur link nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“ (Jn 3, 8). Šį būdą broliai protestantai vadina „atgimimu Šventojoje Dvasioje“. Jų Bažnyčiose Šventoji Dvasia veikia neapibrėžtais pliūpsniais, atsiliepdama į įvairias gyvenimo situacijas.
Dažnam katalikui kyla klausimas: ar tikrai per Sutvirtinimo sakramentą gavau Šventąją Dvasią? Atsakymas labai paprastas. Taip! Tu tikrai gavai! Bet ar atpažįsti save kaip žmogų, gavusį Šventąją Dvasią?! Jeigu sąmoningai suvokiame, kad gavome Šventąją Dvasią, mes leidžiame Jai veikti savo gyvenime.
– Šventoji Dvasia mus veda ir kelionėje nuo graužaties iki atleidimo džiaugsmo. Turbūt ne vienam iš mūsų teko ar tenka patirti Dievo Dvasios vedžiojimą po dykumą tikėjimo kelionėje…
– Šventoji Dvasia išveda mus į dykumą, kad pažintume savo skurdą. Gana dažnai gyvename iliuzijoje, kad esame patys sau pakankami ir mums nereikia Dievo. Dvasia kviečia, kad atnaujintų mūsų mąstymą, ir mes pajėgtume suprasti, jog mums reikia ne žaidimų ir net ne duonos, bet Dievo. Kai mes tai suprasime, tada suprasime, ir kas yra Šventoji Dvasia.
Kalbant apie graužatį, svarbu, kad tai nebūtų tik psichologinis išgyvenimas, nuolatinis savęs kaltinimas. Atgailos kelionė yra gailestis dėl savo nuodėmių, bet pasitikint Dievu, kad Jis manęs ir suklydusio nepalieka, nenustoja mylėti ir vesti gyvenimo keliu. Demonas bandys klaidinti, gąsdinti, kad Dievas mūsų nemyli, nepriima, atstumia. Turime patikėti Dievo atleidimu ir stengtis atleisti kitam. Tai nelengva, bet patirsime dvigubą atleidimo džiaugsmą. Ir nereikia pamiršti, kad tai dvasinė kova, kurią laimėję žengiame dar vieną žingsnį išsilaisvinimo link.
– „Šventoji Dvasia mus saugo nuo kritimo į drungnumą, o jei jau esame atkritę, Ji mus iš to išlaisvina“ (Dvasios giesmė). Dažnai Ji mus vaduoja visai ne džiaugsmingais „aleliuja“ šūksniais, bet lydėdama per įvairius sukrėtimus ir netgi nelaimes, – sakyčiau, nelabai žavus išlaisvinimo būdas...
– Visai nežavus. Nepamenu, kuriais metais nutiko ši istorija, bet gerai prisimenu, kad tai buvo vasario 15-oji. Buvau nepataisomas militaristas (ginklavimosi ir rengimosi karui politikos šalininkas arba aktyvus jo vykdytojas; red. past.). Tą dieną turėjau važiuoti į Vasario 16-osios minėjimą Jonavoje.
Dalinyje tarnavo karininkas, kuris nepaisydavo bendros tvarkos. Prieš išeidamas iš korpuso žvilgterėjau pro langą ir pamačiau į aikštelę įsukantį to karininko automobilį. Visi savo automobilius statydavo galu į bortelį, o jis mėgdavo pastatyti bet kaip. Leidžiuosi laiptais pasitempęs, apsivilkęs šventinę uniformą, visas „blizgantis“, o galvoje sukasi visai ne „blizgančios“ mintys: „Na, dabar tai aš jam pasakysiu, kokia tvarka čia turi būti!“ Staiga dingteli mintis: „Tu prieik ir pakalbėk su juo apie Šventąjį Raštą, apie gyvenimą. Evangeliją jam paskelbk.“ Mintyse pritariu: „Taip, Dieve, tai būtų teisinga, nes aš kapelionas, ne galvoj man ta tvarka.“ Bet vos žengiau porą žingsnių, galvoje pradėjo kirbėti kita mintis: „Dieve, bet palauk, tvarka tai turi būti?!“
Artinantis prie automobilių aikštelės, įtampa kyla: „Klausyk, Dieve, pirmiausia padarysiu tvarką, o kada nors kitą kartą ir apie Evangeliją pakalbėsiu.“ Einu aikštelės link atsargiai statydamas kojas, – vasario mėnuo, žinau, kad slidu. Prieinu prie to žmogaus ir jau žiojuosi: „Ką tu čia?!“ Ir staiga blauzdoje pajuntu veriantį skausmą! Jausmas toks, tarsi kas lazda būtų užtvojęs. Braukšt! Ir guliu ant žemės visu ūgiu ir šventiškai pasidabinęs. Iškart pajutau, kad kažkas nutiko, ir paaiškėjo, kad lūžo du šonkauliai.
Pragulėjus lovoje pusantro mėnesio, labai „prašviesėjo“ protas. Supratau, kad nereikia užsiimti ne savo reikalais, o daryti tik tai, kas man priklauso. Nuo to laiko aš jau ne militaristas.
Šventosios Dvasios veikimas gali būti ir toks, tai reikėtų žinoti ir nenusivilti.
Išsilaisvinimas yra tikėjimo kelionė, kurioje mus lydi Šventoji Dvasia ir žadina nedūžtančią viltį: „Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 3–5).
Paradoksalu, bet Dievas, kad pažadintų mumyse viltį, leidžia tam tikras nevilties situacijas, kuriose mes vilties ieškotume, atpažintume Dievą ir taptume vilties pranašais, savo gyvenimu duodančiais atsakymą.
– Labai ačiū Jums už pokalbį!
Kalbino Diana ADOMAITIENĖ
