Rūšiuoju – aukoju. Taip neseniai atrastą būdą mokyti atžalas atsakomybės įvardija mokyklinio amžiaus vaikų tėtis Tomas. Kaip pats sako, abu su žmona – verslūs ir būtent todėl nuo mažens sūnus moko tvarumo, pradedant nuo rūšiavimo, taros atidavimo į taromatą, paspaudus „aukoti“ prisidedant prie paramos Carito vaikų dienos centrams.
„Kaip aiškiname savo pradinukams, net jeigu jie dar neuždirba, aukodami tarą gali realiai padėti bendraamžiams, kurių tėvams galbūt šiuo metu sunkiau“, – sakė pats nepilnoje šeimoje augęs dviejų vaikų tėtis.
Kodėl Žemė dūsta nuo baisingos taršos, ilgai aiškinti nereikėjo. Pakako kartu su vaikais pasižiūrėti pora dokumentinių siužetų apie teršalų jūras plastiko krantais ir jose gaištančius gyvūnus. Sunkiau konkrečiai ir asmeniškai įsipareigoti, pvz., atsisakyti saldėsių su masiškai naudojamu pigiu palmių aliejumi, kuriam tebeaukojami „Žemės plaučiais“ vadinami atogrąžų miškai.
Tvarumo sąvoka pirmą kartą paminėta 1987 m. Jungtinių Tautų Organizacijos ataskaitoje Mūsų bendra ateitis. Darnus vystymasis apibrėžtas kaip ekonominis, socialinis, ekologinis įsipareigojimas geresnės gyvenimo kokybės siekti visiems žmonėms ir nekenkiant ateities kartoms.
Tam, kad tvarumo deklaracijos taptų realybe, reikia visuotinės atsakomybės, – išmintingo ugdymo ir tinkamo pavyzdžio nuo mažų dienų. Ne tik rūšiuoti, bet ir pamatyti kitą, o prireikus – ieškoti veiksmingų problemos sprendimų.
41 katalikišką Carito vaikų dienos centrą lanko 1033 vaikai, iš jų – 70 mažųjų ir paauglių, pasitraukusių nuo karo Ukrainoje.
Svarbiausia – draugai
„Vaikų gerovė ir visos visuomenės sąmoningumo didinimas rūpi ne tik šeimoms, ugdytojams, bet ir socialiai atsakingiems verslams. Pvz., prekybos tinklas Lidl per daugiau nei penkerius socialinio projekto Už saugią aplinką mūsų vaikams metus kartu su pirkėjais trims nacionalinėms organizacijoms, globojančioms vaikų dienos centrus, paaukojo jau per 420 tūkst. eurų. Už tai visiems aukotojams tariame karitietišką AČIŪ“, – sakė Lietuvos Carito Vaikų dienos centrų koordinatorė Jūratė Blinstrubaitė.
Pasak Jūratės, į taromatus tarą aukojančių pirkėjų lėšos, kurias Lidl dargi padvigubina, naudojamos šių vaikų ugdymui, laisvalaikiui, psichologų, socialinių darbuotojų, kitų specialistų kvalifikacijai tobulinti, patalpoms atnaujinti, kitoms reikmėms.
Kaip sako patys vaikai, labiausiai jie laukia atostogų, iškylų ir žygių gamtoje, maudynių ežeruose. Buvusieji prie jūros vis dar dalijasi įspūdžiais ir svajoja vėl keliauti su draugais.
Būtent draugystę saugioje aplinkoje ir įvairius įdomius užsiėmimus kaip vieną svarbiausių Carito vaikų dienos centrų privalumų minėjo žurnalui Artuma kalbinti Carito vaikų dienos centrų Varniuose, Daujėnuose, Šateikiuose, Pasvalyje, Vilniuje, Kaune mažieji bei paaugliai. Visų jų klausėme tų pačių trijų klausimų.
Kas yra Vaikų dienos centras?
„Vieta, kur galima dalyvauti veiklose, kur ateina kiti vaikai“ (Lukrecija, 8 m.). „Kur vyksta būreliai“ (Arėjas, 12 m.). „Susitinka draugai“ (Irūna, 8 m.). „Tai namai, kuriuose labai gera būti“ (Edvardas, 9 m.). „Prailginta grupė, tik 100 kartų geresnė“ (Maksimas, 9 m.). „Tai vieta, kur vadovai rūpinasi vaikais“ (Danielius, 11 m.). „Vyksta užsiėmimai, būreliai, protmūšiai, šventės“ (Edvinas, 13 m.). „Vieta, kur vaikai gali padaryti namų darbus“ (Arūnas, 17 m.). „Antri namai, į kuriuos atėjus vis išmoksti kažko naujo, atrandi, kas įdomu“ (Simona, 15 m.). „Kur galima pažaisti, eiti į lauką, pasivažinėti paspirtukais, dviračiais, papiešti, pagroti pianinu“ (Lukas, 8 m.). „Gera vieta linksmintis ir draugauti su kitais“ (Vilius, 9 m.).
Jei draugas klaustų, kodėl lankai Vaikų dienos centrą, ką jam atsakytum?
„Nes daug įdomių veiklų ir šaunių savanorių“ (Lukrecija, 8 m.). „Patinka piešti, žaisti lauke, kepti picą. Kasdien ruošiame pamokas“ (Irūna, 8 m.). „Labai geros vadovės, įdomu, nes piešiame, žaidžiame, gaminame maistą, mokomės. Tik nelabai patinka ruošti pamokas“(Edvardas, 9 m.). „Ateinu, nes namie nėra ką veikti, o čia randi daug veiklos“ (Maksimas, 9 m.). „Nes čia man linksma, turiu draugų ir galiu būti savimi“ (Arėjas, 12 m.). „Patinka čia žaisti žaidimus, futbolą, kvailioti ir juokauti“ (Danielius, 11 m.). „Nes linksma, įdomu, vyksta žygiai“ (Edvinas, 13 m.). „Paruošiu pamokas, tad nebereikia namuose. Žaidžiu su draugais, einame į parką, stadioną, skaniai valgome“ (Lukas, 8 m.). „Čia įdomu. Yra daug žaidimų, dailės užsiėmimų. Einam į sodą sodinti“ (Lukas, 8 m.).
Koks būtų tobulas Vaikų dienos centras?
„Jis atrodytų kaip pilis, viduje būtų daug rožinės spalvos ir daug žaislų“ (Irūna, 8 m.). „Be patyčiu, draugiškas“ (Egidijus, 10 m.). „Norėčiau, kad visi užsiėmimai vyktų lauke, nesvarbu, ar lyja, ar šviečia saulė“ (Lukrecija, 8 m.). „Mano dienos centras jau tobulas, geresnio neįsivaizduoju, tik gal norėčiau, kad būtų daugiau vietos išdykauti“ (Maksimas, 9 m.). „Norėčiau, kad būtų daugiau nakvynių dienos centre“ (Arėjas, 12 m.). „Tobulame centre vaikai nesikeiktų ir mandagiai elgtųsi“ (Matas, 10 m.). „Manau, turėtų būti draugiškas, įdomus, saugus“ (Povilas, 9 m.). „Vaikai nesispjaudytų, nesimuštų, nepravardžiuotų, neliestų kitų, jei jie nenori“ (Vilius, 9 m.). „Norėčiau, kad būtų daugiau ekskursijų, išvykų, pramogų ir aktyvių veiklų, pavyzdžiui, žygis paspirtukais.“ (Danielius, 11 m.). „Norėčiau daugiau nakvynių dienos centre su filmo peržiūromis, pokalbiais, stalo žaidimais“ (Edvinas, 13 m.). „Gerai, kaip yra, tik galėtų būti šiek tiek mažiau vaikų“ (Arūnas, 17 m.). „Norėčiau, kad centras būtų kuo didesnis, kuo daugiau žaislų, kompiuterių, televizorius“ (Arūnas, 8 m.). „Be patyčių, tvarkingas ir saugomas“ (Nojus, 8 m.). „Mano nuomone, ir dabar jis tobulas“ (Simona, 15 m.).
Gavę – duoda
Carito ir kitų organizacijų rūpestis – kad vaikai ugdytųsi ir laisvalaikį leistų saugiai, šiltai, pavalgytų, kad pagalbos sulauktų turintieji specialiųjų poreikių, o tėvai, kilus sunkumams, turėtų į ką kreiptis pagalbos.
Lankiusių vaikų dienos centrus ir jau savarankiškais tapusių jaunuolių bei vyresniųjų savanorystė Carite, telkiama parama dabar centrus lankantiems vaikams – geriausias grįžtamasis ryšys ir bendrystės liudijimas.
Nuo godumo prie dosnumo
Šviesiausi pasaulio protai, įvairių tikėjimų lyderiai nesiliauja kviesti gelbėti bendrų visų mūsų namų. Kaip yra akcentavęs šviesaus atminimo popiežius Benediktas XVI, „gamtos knyga yra viena ir nedaloma“, apima aplinką, gyvenimą, lytiškumą, šeimą, socialinius ryšius.
Patriarchas Baltramiejus I, kurio pavasarį sulaukėme ir Lietuvoje, nurodo ekologinių problemų etines bei dvasines šaknis, akinančias mus ieškoti sprendimų ne tik technikos srityje, bet ir žmogaus keitimosi lygmeniu, antraip apsiribotume vien simptomais. Jis siūlo pereiti nuo vartojimo prie aukos, nuo godumo prie dosnumo, nuo eikvojimo prie gebėjimo dalytis, prie askezės, kuri reiškia „mokytis duoti, o ne tiesiog atsižadėti“.
Kaip enciklikoje Laudato si’ apibendrina popiežius Pranciškus, turime vėl pajusti, kad mums reikia vienam kito, kad esame atsakingi už kitus ir pasaulį, kad verta būti geriems ir sąžiningiems.
Integraliąją ekologiją, popiežiaus Pranciškaus žodžiais, sudaro paprasti kasdieniai veiksmai, laužantys smurto, išnaudojimo, egoizmo logiką, o meilę, kupiną rūpinimosi vienas kitu, jis prilygina pilietinei bei politinei pastangai kurti geresnį pasaulį.
Ačiū Pasvalio Šv.Jono Krikštytojo parapijos vaikų dienos centrui, Daujėnų Švč.Jėzaus Vardo parapijos vaikų dienos centrui Kartu , Šateikių vaikų dienos centrui, Varnių parapijos Caritovaikų dienos centrui Valančiaus pastogėje, Vilniaus arkivyskupijos Carito Vaikų ir paauglių dienos centrui Vilties angelas ir Senamiesčio vaikų dienos centrui Kaune už piešinius. Gaila, čia tik nedidelė jų dalis.
