pexels.com nuotrauka
Dr. Mariusz Antonowicz
Pačiame vasaros viduryje Seimas svarstė įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties pakeitimus. Juos inicijavo prezidentas, o Seimo posėdyje pristatė jo vyriausiasis patarėjas Deividas Matulionis. Pagrįsdamas būtinybę riboti migraciją į Lietuvą ir didinti barjerus užsieniečiams atvykti, jis teigė: „Visuomenėje auga įtampa. Mes jau pradedame matyti to pasekmes – Lietuvos piliečiai ne visada viešose erdvėse gali susišnekėti gimtąja lietuvių kalba, <...> dėl rasistinių motyvų užpuolamas užsienietis sportininkas.“
Verta atkreipti dėmesį į paskutinį p. Matulionio pateiktą pavyzdį. Jis kalbėjo apie šių metų kovo viduryje nutikusią nelaimę, kai Alytuje užpultas futbolo klubo Dainava žaidėjas Chinonso Jeremiah Obi. Pasak prezidento patarėjo, Lietuvos gyventojai jaučia diskomfortą dėl augančio imigrantų skaičiaus, o šis užpuolimas – drastiška to diskomforto išraiška. Logiška išvada ta, kad p. Matulionis bent iš dalies pateisina užpuoliko veiksmą ir siūlo sprendimą mažinti imigrantų skaičių Lietuvoje, kad potencialūs užpuolikai nebejaustų diskomforto ir neturėtų preteksto vykdyti tokių nusikaltimų.
Kraupoka? Dar kraupiau, kad ši p. Matulionio argumentacija praktiškai nesulaukė jokios reakcijos. Per Seimo posėdį politikai ją ignoravo ir beveik vienbalsiai, be ilgesnės diskusijos pritarė tolesniam prezidento teiktų pataisų svarstymui komitetuose. Viešosiose diskusijose šis pasisakymas irgi beveik nesulaukė dėmesio. Tai glumina, nes viešoji erdvė, ypač jos socialinių tinklų dalis, šiaip jau stebi kiekvieną Gitano Nausėdos ir jo komandos veiksmą ir kartais net isteriškai reaguoja į bet ką, kas bent kažkiek neatitinka komentatorių įsivaizdavimo, kaip turi elgtis prezidentas. Ar tai reiškia, kad mūsų komentariatui priimtinas paaiškinimas, jog dėl užpuolimo kaltas pats futbolininkas, nes jis sukėlė diskomfortą, o per tai augo įtampa visuomenėje?
Šis pavyzdys atspindi platesnį procesą: Lietuvoje vis labiau auga ir vis labiau toleruojama ksenofobija. Tą rodo ne vienas tyrimas; čia pakaks paminėti 2025 m. Lietuvos socialinių mokslų centro ir Diversity Development Group atliktą tyrimą. Jo duomenimis, Lietuvoje išaugo nenoras gyventi kaimynystėje ir kartu dirbti su migrantais iš Rusijos ir Baltarusijos. Šio proceso paūmėjimą galima sieti su 2023 m. antrąja puse, kai žlugo Ukrainos karinių pajėgų kontrpuolimas prieš Rusijos pajėgas Zaporižios srityje. Maždaug tuo metu išgaravo lig tol tvyrojęs optimizmas, kad Ukraina tuoj išvarys lauk iš savo teritorijos visas Rusijos karines pajėgas. Lietuvos visuomenėje pradėjo plisti mintis, kad karas nebūtinai baigsis taip, kaip mes norėtume, o tai reiškia, kad jis gali išplisti iki mūsų.
Maždaug tada atkreiptas dėmesys į Lietuvoje gyvenančius Ukrainos karo pabėgėlius, taip pat pabėgėlius bei migrantus iš Baltarusijos, emigrantus iš Rusijos ir rusų tautybės mūsų piliečius. Jie visi staiga buvo sumesti į vieną bendrą „rusakalbių“ katilą ir imti laikyti grėsme. Esą jų buvimas Lietuvoje suteiktų Rusijai pretekstą ateiti jų „ginti“ ir imtis karinių veiksmų prieš Lietuvą. Šiuos procesus stiprino ir Rusijos vykdomos informacinės operacijos.
Palaipsniui baimė, neužtikrintumas ir jų keliama neapykanta subujojo. Po rusakalbių atėjo eilė imigrantams iš Centrinės Azijos, po jų – atvykėliams iš Indijos ir Afrikos šalių. Jau girdimi tam tikri signalai, kad klius ir Lietuvos lenkams. Šis procesas geriausiai iliustruoja ksenofobijos reiškinio keliamą pavojų: kartą paskelbus tam tikrus žmones a priori grėsme valstybei ir paneigus jiems Dievo suteiktą žmogaus orumą, nebelieka jokių ribų taip elgtis ir su kitomis visuomenės grupėmis.
Akivaizdu, kad tų ribų nenori brėžti mūsų politikai. Vieni gal ir supranta grėsmingą situaciją, bet nusprendė pragmatiškai pralaukti, kol nuslūgs ksenofobijos banga. Kiti bando plaukti ant tos bangos ir stiprinti savo pozicijas politinės kovos lauke.
Kur kas liūdniau, kad į Lietuvoje augančią ksenofobiją praktiškai nereaguoja žinomi, bent šiokį tokį autoritetą visuomenėje turintys žmonės: dvasininkai, visuomenininkai, žurnalistai, menininkai. Tai ypač stebina, nes pastaraisiais metais Lietuvoje vyko ne vienas protestas dėl to, kad valdančioje koalicijoje dalyvavo partija, kurios pirmininkas buvo Konstitucinio Teismo pripažintas kaltu dėl neapykantos kurstymo prieš žydus ir Holokausto menkinimo. Kodėl viena nesantaika yra pagrįstai smerkiama, o kitos pasirenkama nematyti?
Būtent šis mūsų visuomenės ir jos lyderių nenoras matyti augančios ksenofobijos keliamą pavojų sukuria didesnį nerimą ir nusivylimą nei pats faktas, kad Lietuvoje išaugo neapykanta kitataučiams. Tokioje situacijoje krikščioniui kyla pagrįstas klausimas: kur ieškoti vilties? Vertingą užuominą pateikė privačios idėjų kalvės Polityka Insight vadovas Andrzejus Bobińskis. Kalbėdamas apie šią problemą Lenkijos kontekste, jis teigė, kad anksčiau ar vėliau visuomenė atsitokės.
Belieka stengtis, kad mūsų darbai, kad ir kokie maži jie būtų, prisidėtų prie mūsų bendrapiliečių atsitokėjimo.
Projektą iš dalies finansuoja
