Kunigas Algirdas Akelaitis
Sinodo kelionėje, vis grįždami po slėpiningais pokalbių meno šventovės skliautais, susiduriame ir su tyla. Ji tokia įvairi! Kartais trykštanti pilnatve, širdžių bendrystėje bylojanti tai, ko jokie žodžiai nesugebės išreikšti. Kartais dvelkianti ištuštėjimo ir apleidimo žvarba. Kartais užsispyrimu ar nuoskauda dunksanti tarsi neįveikiamas mūras. Kartais priekaištu, kritika ar skepticizmu spengianti it skustuvo ašmenys.
Daug ir įvairios tylos patiriame bendraudami su Dievu. Dievo tylėjimą yra išgyvenęs kiekvienas, kuris kada nors bandė melstis. Ši tyla ne visuomet bauginanti – ją netgi galima išmokti branginti. O gebėjimas išbūti tyloje su Dievu gali tapti vertingu lobiu. Kita vertus, neretai nutylame tuomet, kai ištinka baimė ar pritrūkstame ryžto. Šie nutilimai visuomet lydimi lūkesčio – nejaugi bendrystė nutrūko? Nejaugi pokalbis nebeužsimegs? Ar tai jau viskas?
Panašaus lūkesčio kupinas ir Pradžios knygos 4 skyrius. Pasakojimas apie brolžudystę sukrečia, verčia ieškoti atsakymų, neretai pastūmėja į kaltų ieškojimą ar netgi smerkimą. Bet mums, besigilinantiems į pirmųjų biblinių pokalbių išminties klodus, ypač svarbūs du šiame Šventraščio skyriuje įvykę nutilimai.
Kartėlis
Įprastai Biblijoje pokalbiai vyksta nuosekliai ir „tvarkingai“: vienam pašnekovui baigus kalbėti prabyla kitas ir pokalbis pateikiamas kaip paeiliui dėstomos abiejų pašnekovų kalbos. Todėl ir šiame skyriuje, kai Dievas užkalbina Kainą klausdamas: „Kodėl tu supykai?“ (Pr 4, 6–7), laukiame Kaino atsakymo. Tačiau atsakymas taip ir nenuskamba. Dievui baigus kalbėti pasakojimas tarsi nutrūksta, o Kainas vėliau pradeda kalbėti jau ne Dievui, bet savo broliui Abeliui (Pr 4, 8).
Biblijoje tėra vos keliolika vietų, kur užtinkame tokių netikėtų „tylėjimų“. Ironijos kupiną Abraomo ir Abimelecho nesusikalbėjimą ( Pr 20, 9–10) pabrėžia Abraomo tyla, o vėliau – jo atsakymas, kuris Abimelechui turėjo nuskambėti visiškai nei į tvorą, nei į mietą. Dar didesnė įtampa suspengia Mozei tylint po Dievo mesto priekaišto: „Pražūtingai pasielgė tavoji tauta, kurią išvedei iš Egipto“ (Iš 32, 7–8).
Kodėl Kainas neieško paguodos, kodėl jis Dievui neišsako savo susirūpinimo? Juk pats Viešpats kviečia pokalbio! Ar nebus taip, kad Kainas išties ir pyksta ne tiek ant Abelio, kiek ant Dievo? Ir galbūt netgi Abelio nužudymas tėra kartėlio kupinas mėginimas atkeršyti būtent Dievui, sunaikinant tą, į kurio auką Jis pažvelgė kitaip, nei į Kaino atnašautąją?
Pasakojime net nelabai aišku, ar šis Dievo žvilgsnis reiškia aukos priėmimą, ar atmetimą... Auka juk siekiama bendrystės, ieškoma artumo su Dievu. O Dievas šiame pasakojime užkalbina būtent Kainą – tą, kurį dažnas Biblijos tyrinėtojas kaltina aukos netobulumu ar netinkama laikysena Dievo akivaizdoje. Susitikimas, pokalbis – tai viena iš pačių asmeniškiausių bendravimo formų. Tad išeitų, jog Kainas santykį su Dievu išgyvena netgi intymiau nei Abelis!
Perkopti pykčio sieną
Tačiau Kainas, pagautas nusivylimo, pasineria į visišką atsiribojimą. Atrodo, kad jis net nebepajėgia atpažinti, kaip Dievas pažvelgė į jo auką. Viskas, ką jis mato, tėra tai, kad jis nėra toks pat kaip Abelis. Dievo kalbinamas jis neatsiliepia. O vėliau Abeliui jis tik „pasako“ (Pr 4, 8). Hebrajiškoji Biblija vėl atveria atšiaurios tylos plyšį: nepasakyta, ką Kainas ištarė (tik gerokai vėliau, graikiškojoje Biblijoje, ši nepakeliama tyla sušvelninama įterpiant neva Kaino ištartus žodžius: „Išeikime į lauką.“). Taip pat nenuskamba ir Abelio atsakymas... Galbūt ir negalėjo būti kitaip. Ką gi galėtų atsakyti auka savo skriaudėjui, kuris apmaudo pastūmėtas pasirinko protu nesuvokiamą sprendimą – nužudyti nekaltąjį...
Ši Kaino tyla slogi. Kupina kartėlio. Norintis tokia tyla atsitvėrusį žmogų prakalbinti turi būti pasiruošęs perkopti pykčio sieną. Galbūt tik Kristus ir tepajėgia – iškeltas ant kryžiaus – tiesti nesavanaudiškos meilės ranką virš keršto ir nuoskaudų atitvarų.
Įtarumas
Bažnyčiai šis skaudus Biblijos skyrius ypač reikšmingas. Juk mūsų konfliktai su Dievu ne visuomet būna akivaizdūs ar griausmingi. Dievui nepatenkinus mūsų lūkesčių, retai kada atvirai išsakome savo nusivylimą. Greičiau jau tyliai atsitraukiame ir savo siekius pamėginame įvykdyti kitais keliais.
Tačiau šitokie susidūrimai su Dievo laisve neišvengiamai sėja įtarumą kitų tikinčiųjų atžvilgiu. Ar Dievas, atstūmęs mane, juos išklauso? Gal jie tik apsimetinėja ir meluoja, bijodami prisipažinti, kad ir patys susiduria su Dievo tyla? O gal jie išvis nesuvokia Dievo didybės ir lankstosi savo pačių sugalvotiems „dievams“?
Tai pavojingų minčių kelias. Įtarumas kaip labirintas gali siūlyti vis naujų posūkių, žadindamas vaizduotę ir skatindamas rinkti vis naujus „įkalčius“. Kyla pavojus išvis pamiršti, kaip į šį labirintą įžengėme. Ar bepajėgsime rasti kelią atgal?
Juk Bažnyčia yra visi pakrikštytieji. Ne tik uolieji, bet ir „nutilusieji“ – nuo Bažnyčios atsitraukę, tikėjimo ir meilės bendrystės nepuoselėjantys ar netgi atvirai Bažnyčiai prieštaraujantys ir ją smerkiantys... Išties, Bažnyčia neretai susiduria su vienpusiškais kaltinimais bei nesiklausymu. Kai atsiprašymai nepriimami, kai į susitaikymui ištiestą ranką žvelgiama įtariai ar netgi priešiškai... Kita vertus, ir patys Kristaus mokiniai neišvengia pasidavimo savigailai, nuoskaudų dėl įžeistų ambicijų, susipriešinimo ir nemeilės.
Vargu ar įmanoma tokių skaudžių „nutilimų“ išvengti. Nelengva tokių atsiribojimų sienas peržengti. Tačiau net ir tokių krizių akivaizdoje Raštas lieka reiklus: Dievas neišsižadėjo Kaino!
Ši ištikimosios Dievo meilės dovana, anuomet išlieta Kainui, šiandien visa Kristaus slėpinio pilnatve skleidžiasi Bažnyčios misijoje. Vis dėlto privalome išlikti budrūs – Sinodiniame kelyje Bažnyčia tikrai neišvengs ir anuometinės mokinių diskusijos: „Kuris didesnis?!“
