Antanas SAULAITIS SJ
Jau buvau senas, kai pamaniau pagaliau sulaukęs Šventosios Dvasios ugnies liežuvio ant plaukų gausos neapsaugoto pakaušio. Tai įvyko kaip visada jaukiose Mišiose Vilniaus Bernardinų bažnyčioje dar prieš visus remontus. Sėdėjome ant paprastų lentų suolų, stojomės viduriniame take eiti šv. Komunijos. Staiga pajutau gerokai karštą palietimą kaip tik toje vietoje, kur per pirmąsias Sekmines apaštalus, Mariją ir kitus Jėzaus mokinius apšvietė liežuviai. Taip šiltai malonu, gera. Pasižiūri žmogus, gal virš mūsų plevena Dvasia? Pasirodo, ant maldininkų kartais varva bažnyčią apšviečiančios žvakės.
Iš pokarinių pabėgėlių lietuvių stovyklos pradinės mokyklos Augsburge prisimenu turbūt pirmą kartą girdėtą išsireiškimą „Šventosios Dvasios dovanos“. Prieš pamokas kasdien mintinai melsdavome: „Teikis atsiųsti, Viešpatie, Šventosios Dvasios dovanų mūsų protui apšviesti ir sielos jėgoms sustiprinti. Palaimink mus, mūsų tėvus, mokytojus ir visus, kurie daro mums gera, suteik tvirtybės mokslą gerai išeiti. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.“ Ko šešerių metų žmogus tuo metu nesupratai, tebeaiškėja iki dabar.
Nenuostabu, kad būdamas paauglys Šventąją Dvasią prisiminiau, kai miško pakraštyje prie namų laikiau laibus baltus balandžius. Su jais buvo linksma, nieko nesako ir savo galvoja. Gražiausia, kai išskrisdavo aukštyn stačiai, apsukdavo kelis ratus, ten aukštybėse iš džiaugsmo (taip atrodė) šypsodamiesi vartydavosi, nerdami žemyn ir vėl atgal į dangų ir vėl kaip nardytojai sukdamiesi žemyn. Smagiausia, kad lyg iš džiaugsmo laisvai, aukštai, plačiai ir kur panorėję skrisdavo. Kaip Šventoji Dvasia. Tas pats įvaizdis grįždavo mintin, kai vasarų vasaras (lietuvių pranciškonų stovyklavietėje) prie jūros, įlankoje ir intake stebėdavome žuvėdras, net ir audringu metu savo tikslais drąsiai skrendančias, saulėtą dieną su tokiu ramiu džiaugsmu.
Indėnų gentys kartais Šventąją Dvasią vaizduoja ne kaip balandį, bet kaip erelį, kuris lyg padangių valdovas aukščiausiai skrenda, vison pusėn apžvelgdamas žemiškąsias valdas. Ir nieko nebijo. Turbūt ir šis paukštis – drąsios taikos ženklas, taip ramiai ir erdviai sklandydamas, lyg žemėje viešpatausianti ramybė.
Minties akyse išliko įspūdžiai iš ankstyvo pavasario ilgos iškylos per laukus ir kalnelius. Labiau negu niekad laukai patvinę lyg iš žemės kylančiu gyvybę teikiančiu vandeniu, sraunūs upeliai semia krantus. To vandens gausa savaime iššaukia, ką suvokiame apie Krikšto gausią ir beribę malonę. Dievo Dvasios šviesaus palietimo, palaikymo ir palydos užtektų visiems, kas tik panorėtų, sutiktų to vandens semtis. Svarbiausia, kaip gaivi liepsna, kaip balandžių skrydis, erelio rūpestingas žvilgsnis, Dievo malonių pilna yra žemė, kaip psalmėse giedame.
Su aliejumi tai Vakarų katalikai esame minimalistai. Kai vyskupas sutvirtina, vos patepa kaktą ir – tuoj kito piršto laikoma vata nutrina. Kai krikštijame, vėl tik aliejaus taškelis, kaip ir Ligonių patepime. Tik šventinant altorių (Kristaus simbolį, bet daiktą, ne gyvą asmenį), atrodo, negailime aliejaus gausybės. O taip norėtųsi ramiai ir aiškiai regimai ženklinti tai, ką ir rankų paliečiamas uždėjimas reiškia – Šventosios Dvasios palietimą „protui apšviesti ir sielos jėgoms sustiprinti“, kaip mokinukai meldėmės. Kai krikštiji, sutvirtini ar patepi, širdimi ir rankomis Bažnyčios vardu norėtųsi kuo suprantamiau liudyti Dievo malonės ir prisirišimo prie žmonių dosnią gausą. Ištikimą ir ištvermingą, apaštalo Pauliaus žodžiais, kaip ženklinantis antspaudas.
Nelengva tai Dievo Dvasiai žmoniją, įskaitant ir mus, dovanomis apipilti ir žemėje taika, ramybe, džiaugsmu ir visomis kitomis gėrybėmis apjungti į Dievo išskirtinai mylimą žmonijos šeimyną.
Mūsų netolimas kaimynas tuodu baltu balandžiu pramogaudamas nušovė.
